Mafija - Pirma dalis... jei patiks bus ir antra:-)

1994- tieji.
( Juodvarniai)
Praeitis
I Dalis
   

1994 birželio 11diena.
- Sveikas, seni.
- Sveikas.
- Kaip reikaliukai?
- Normoj, o kaip tau?
- Kaip visada, užeik!
- Negirdėjai naujienų?
- Kokių?
- Apie Kaušą*.
- Ne, o ką vėl pridarė?
- Na, šįsyk nieko, tačiau praeitą penktadienį jį vėl apiplėšė.
- Kas?
- Nežinau, sakė kad ėjo, ėjo gatve ir kažkokie bachurėliai iš nugaros prišoko. Pradėjo jį visaip kabinti, ir galų gale kai jis sustojo atsigręžti, gavo smūgi į galvą, kažkuo buku. Kai atsipeikėjo kišenės buvo iškraustytos, ir pats sudaužytas, kaip obuolys.
- Eik, sau, negali būti.
- Aš tau sakau. O paskui, kai suprato, kad nušvilpė visus pinigus, pradėjo žliumbti.
- Verkti?
- Taip.
- Eik, eik, netikiu.
- Nori tikėk, nori ne, tačiau pažiūrėčiau, ką tu darytum, jei turėtum tokį tėvą. Kaušui jis davė pinigus nunešti susimokėti už elektrą, o kai sužinojo, kad sūnų sumušė ir pastarasis guli ligoninėje, visai pasiuto. Nuėjo į palatą ir pradėjo rėkti. Sakė, kad tipo jam gėda turėti tokį sūnų, kuris nemoka apsiginti ir taip toliau.
- Normaliai...
- Aš ir sakau.
- Kas ten per šeima... O kaip dabar jis jaučiasi?
- Na, jau minėsis praėjo, nežinau, gal jau apgijo. Geriau pasakok, kaip tau reikalai.
- Seni, tu mane juokini, kas galėjo pasikeisti per dvidešimt keturias valandas?
- Ką aš žinau, juk nemiegu su tavimi.
- Viskas normoj.
- Kaip merga? Neskambino daugiau?
- Ne...
- Kalė.
- Aha. Susirasiu kitą.
- Cha, cha paliko ant ledo..
- Nesijuok, nes ir tau tas pats kada nors bus.
- Aš pirmas mesiu jas...
- Dar pažiūrėsim, dar pažiūrėsim.
- O, tiesa, jau susitvarkiau magą.
- Netraukia juostų?
- Ne, visiškai. Varom pas mane, paklausysim.
- O kiek dabar valandų?


* Kaušas 184 centimetrų, atletiško sudėjimo boksininkas. Neseniai atšventęs šešioliktuosius savo gyvenimo metus. Gyvena turtingoje šeimoje. Turi reiklų tėvą bei labai gražią motiną. Šeima inteligentiška.


- Puse trijų. O dėl ko klausi?
- Ai, mama prašė, kad penktą būčiau namie, nes kažkur važiuosim.
- Tai gerai, suspėsim.
- Bet, prieš tai paėdam pas mane, nes skrandis urzgia žiauriai.
- Tai pas mane pavalgysim.
- Tai, kad aš pastoviai pas tave valgau. Ir tu nors kartą paėsk prie mano stalo. Išvirsiu koldūnų.
- Turi koldūnų? Jėga. Tada paėdam ir varom.
- Be problemų.
- Eina sau.
- Kas?
- Matytum su kokių motoroleriu važinėja Luiza.
- Pasakok.
- Ten nėra ko per daug pasakoti, reikia pamatyti pačiam.
- Tai, kai važiuosim pas mane, jei pamatysiu - parodysiu.
- Mane, žinok, ima juokas.
- Kodėl?
- Nes nesugebėčiau praktiškai jos atskirti. Esu ją matęs gal kokius du sykius, jei ne mažiau, nors ji tavo kaimynė.
- Tai, žioplas esi.
- Gal... Nejuokink!
- Kas vėl?
- Nežinau, šiandien juokini mane. Būtum girdėjęs, kaip tu ištarei žodį ,,žioplas”
- O kaip?
- Tu ji ištarei: ,, Žo plas”.
- Cha, cha...Tikrai
- Man tuoj trūks pilvas.
- Man ir...


Jokūbas, buvo geriausias visų laikų mano draugas. Mūsų mamos ėjo kartu į pirmą klasę, tad panašiu metu gimę, sulaukę po vienerius metus, jau kartu žaidėm vienoje lovelėje. Nors nieko neprisimenu, tačiau yra nuotraukos, kurios tai primena. Kai mes padarėm išadą, jog mūsų motinos nieko dėtos, kad mes draugaujam, mums buvo jau pakankamai metų, kad pajustume, draugystės jėgą. O ji buvo labai, neapsakomai stipri. Draugystės jėga prilygo tikrų brolių meilei, ar net kažkam daugiau. Nepaisant to, jog retkarčiais apsipykdavome, dėl vieno, ar dėl kito, kaltės, visgi draugystės išardyti niekas nepajėgė, nors ir buvo tokių, kurie kėsinosi tai padaryti. Pamenu, tada ėjome į trečią klasę. Buvo toks vienas naujokas mūsų klasėje. Iš pradžių mokėsi dešimtukais, na bet savaime suprantama, kai susidėjo su manimi, dešimtukai išgaravo ir tarsi iš giedro dangaus pasipildavo trejetai, dvejetai, bei pastabos. Nesakau, jog buvau blogas vaikis, tiesiog kai kurie žmonės susidėdavę su manimi, dėl man nesuprantamų priežasčių pasiimdavo mano giliai užslėptus troškimus būti „blogam”.  Vieną dieną atėjęs į klasę sužinojau iš naujokėlio, kad Jokūbas ant manęs varo. Tą kart labai supykau ir nieko nesiaiškinęs nusprendžiau atsikeršyti. Prisimenu tai, lyg viskas būtų vykę vakar. Pasišaukiau Jokūbą, nuošaliau į klasės kampą ir paklausiau:
- Ko čia ant manęs varai? - O jis nesuprasdamas apie ką kalba, atsakė:
- Ką varau? - Ir draugiškai plekštelėjo man per žandą. ( Tais laikais mes mėgdavom vienas kitam paplekšnoti delnais per veidą. Tikriausiai taip elgdavomės tik mes dviese visame pasaulyje). Kaip bebūtų, tą akimirką jo pliaukštelėjimas viduje sukėlė tokį neapsakomą pyktį, jog užsimojęs iš visų jėgų ranka, smogiau jam į veidą, bet nepataikiau. Jo reakcijos  dėka veidas išvengė stipraus smūgio, tačiau jo neišvengė sieną, prie kurios jis stovėjo. Kai supratau, kad pataikiau ne ten kur reikėjo, pajutau skausmą. Neapsakomai gėlė pirštus. Atsimenu, kai surikau:
- Jokūbai, tikriausiai lūžo! Greičiau einam pas seselę!-  Jokūbas apkabino mane per petį ir palydėjo link seselės. Tiesą sakant, jis dalyvavo ir mano rankos apžiūroje.
- Ačiū, Dievui ji nelūžo, kas po velniais tau buvo pasidarę?
- Berniukai, berniukai, kaip jūs kalbate?!
- Virbalas papasakojo man, kad tu sakei visiems, neva aš nevykėlis ir dar jis sakė... – Jokūbui, pakako kelių sakinių, jog suprastų, kad visą tai melas. Neužilgo aš taip pat supratau, jog tai, ką pasakojo Virbalas, buvo jo fantazijų pasaulis. Pamenu, susitarėme mes šmeižti vienas kitą už akių, girdint Virbalui* ir stebėti, kas bus. Virbalas buvo keisčiausias vaikis, kokį tik teko sutikti. Jis tolygiai, vos ne tuo pačiu tonu atraportuodavo kiekvieną Jokūbo žodį. Tuo galėjo įsitikinti ir Jokūbas, kai Virbalas jam pasakodavo, ką ne va šneku apie jį. Vieną dieną man ir Jokūbui pamokos baigėsi dešimčia minučių ankščiau ir kai Virbalas išėjo iš mokyklos ir patraukė link namų, už kampo maloniai jį pasitikome. Pirmas klausimas buvo:
- Kodėl esi toks melagis? – Šito klausiau berods aš. O antrasis buvo:
- Ir kodėl skundikas šitoks? – Šis klausimas išskriejo iš Jokūbo lūpų, kaip ir smūgis į petį. Tą kart vaikinukas grįžo namo su apdulkėjusiom kelnėm, išteptais baltiniais ir suveltais plaukais. Berods tai buvo vienintelis žmogus, bandęs išardyti mūsų draugystę.

Po pietų, pas Jokūbą.

- Na ir kaip mano magas?
- Tikrai... Negalvojau, kad tau pavyks iki galo jį sutvarkyti.
- Juk sakiau tau, jog išeis. O dabar paklausyk, kaip plėšia.- Jokūbas pagarsina stiprintuvą ir kambaryje nevaržomai pasklinda žemo dažnio virpesiai ir kažkokios sielos vokalas, kuris visiškai iškrenta iš konteksto.
- Kaimynai neateis?!
- Ką?!
- Sakau, kaimynai neateis?!!
- Ką aš žinau? Tikėkimės, kad ne. Be to mano tėvai išvažiavę į miestą, tad niekas jiems tų durų neatidarys!!!
- Jėga!!
- Taip.
- Juliau, ateik, pažiūrėk kas ant mano stalo.
- Ką??
- Sakau, ateik, pažiūrėk kas ant mano stalo!
- Na... O, Švenčiausias mergelę, laimėjote?
- Taip, seni!!
- Šakės! Džiaugiuosi už tave, seni! Pirma vieta... Pasikabink šitą medalį ant sienos! Kiek įvarčių įspyrei?
- Įvarčių?!
- Taip!
- Vieną!
- Šaunu seni, girdi?
- Taip. Dėl to vakar ir neišėjo pas tave atvaryti. Vėlai grįžau, o dar pamokas reikia ruošt, žinai. Be to kokią mėlynę užsistačiau ant kojos!!
- Parodyk! – Jokūbas atidengia blauzdą. Ją puošia maždaug keturių centimetrų pločio mėlynė.
- Kažkoks grybas įspyrė, kai bėgau ginti kamuolio.- Tyla iš mano pusės.
- Girdi, sakau, kažkoks gryb...- Žodis grybas man pasirodė nepakartojamai juokingas ir neištvėręs, įrėmiau veidą į fotelio galą ir pradėjau raitytis iš juoko. Jokūbo rankos palietė mano petį ir aš atsisukau. Vos tik išvydęs mano, iš juoko verkiantį veidą, Jokūbas bemat prisidėjo ir juokas, kambaryje, nuskambėjo garsiau už muziką.


Pirmadienis
***
- Julius visiškai nesimoko. Anaiptol, jis nelanko pamokų ir atsikalbinėja mokytojams. Po galais, kas su juo pasidarė?
- Kodėl manęs klausi? Juk tu jo motina, tau geriau žinoti.
- Gal reikėtų su juo pasikalbėti.
- O kas pasikeis? Aš galiu pakalbėti su juo kaip tėvas, tačiau kas pasikeis? Ar jis pasidarys kitoks?  Be to, aš ir nenoriu, kad jis pasikeistų. Ar jis kaltas dėl to, jog gimė kurti, o ne vartoti. Pažiūrėk į jo rašinius. Pažiūrėk, ką jis rašo ir kaip. Ir jei dėl šios dovanos tenka paaukoti gerus pažymius kažkokioje matematikoje ar dar kokiame nors kitame tiksliajame dalyke, tegul taip ir būna.
- Bet ką jis veiks užaugęs? Ką jis darys be mokslo?
- Dievas mato, jis kažką veiks ir nuo mūsų tai nepriklauso.
- Man drasko širdį, kai beveik kiekvieną savaitę skambina auklėtoja ir sako, kad jis visiškai nelanko pamokų.
- Prašau, tik nereikia. Aš ir toks pats buvau.
- Na, bet pažiūrėk, kuo dabar esi.
- Kokio velnio čia dabar prikaišioji, aš be talento, o Julius turi talentą.
- Talentą rašyti, kai niekas jo neskaito?
- Juk jam tik šešiolika. Ar tau geriau būtų, kad jis graužtų kažkokias knygas prikimštas skaičių ir užsidaręs kambaryje skaičiuotų formules neištardamas nė žodžio. Ar tai būtų geriau?
- Bet tada nereikėtų nors be laiko žilti.
- Tu kalbėk, ką nori ir kaip nori, tačiau aš nematau nieko blogo, jei retkarčiais jis pasuka į šoną. Dieve, juk jis kūrėjas, argi nesupranti?
- Toks kūrėjas, kaip ir tu!
- Eik velniop!
- Pati ir eik!


****


- Tėti, sustok noriu nusišvilpt.
- Kur aš tau stosiu vidurį gatvės?
- Bet aš labai noriu...
- Gerai, jau , gerai, tik žiūrėk neapmyžk šunų.
- Tu šiandien kažkoks prie humoro.- Jokūbas pažvelgia į tėvą ir nusišypso.
- Daryk tu, tik greičiau!-  Vaikinas užsisega kelnes ir įlipa į automobilį.
- Šiandien vakare ateis Julius, žaisim kortom.- Jokūbo tėtis nusišypso.
- Mama sakė, kad praeitą savaitę buvai pabėgęs iš pamokų.
- Ne, iš kur ji ištraukė?
- Aš nežinau, todėl tavęs ir klausiu.
- Ne, tėti, nebuvau.- Tėvas paslaptingai suglaudžia lūpas, Jis visada taip daro, kai įtaria sūnų meluojant.
- Palauk, palauk. Ai, praeitą savaitę, tai buvau. Reikėjo į treniruotes ankščiau ir niekaip būčiau nespėjęs.
- Meluoji ir nerausti, ką aš užauginau. – Tėvas nusijuokia.
- Ne, rimtai. Reikėjo bėgti daug ratų, o prieš treniruotes ir užkąst norėjosi, tai kur aš tau valgysiu? Negi mokykloj?
- O kaip pažymiai šią savaitę?
- Ore. Iš kontūrinio gavau dešimt, ten matieką pasprendžiau prie lentos tai ir gavau dešimt. O visos kitos tai pats žinai.
- O kaip Juliui sekas mokslai? - Jokūbas pažvelgia į tėvą ir skaniai nusišypso.- Gerai, jau gerai, neklausiu.- Tėvas atleidžia rankas nuo vairo ir iškelia tarsi pasiduodamas.
- Kaip visada.  Tiesa, kažką ir vėl prisidirbo, tai dabar žada mesti iš mokyklos.
- Ji jau senai žada.
- Juk žinai tas mūsų Julius, Veiklus žmogus.
- Tai ką padarė?
- Informatikos mokytoją pasiuntė į gerą vietą. O ta labai užpyko, nuvedė pas direktorių, tai ten dar pasakojo, kad moralą gavo už stropų pamokų lankymą.
- Tai ir pas tave tas lankomumas taip sau.
- Ai, tėti, nepradėk.
- Nori ledų? Man reikia užsilipti Benzino.
- Žinoma.
- Tai duok pinigų, nupirksiu ir sau porciją.
- Tėti, baik ė... Tu ir taip man dar skolingas.
- Gerai. Atgal vairuosi tu.
- Be problemų...
- Bendrai, dar ne tu, nes reiks pas kaušo tėti užsukti.
- O tai gerai. Senai jau bemačiau Kaušą. O dėl ko tau ten reikia?
- Yra reikalas.
- Ai. Reikalas?
- Taip...



Kaušas.-Tikrasis vardas ir pavardė Amandas Olavas. Kaip ir Julius mokosi taip pat. Tačiau skirtumas tarp jų tas, jog Amandas mokosi „pogrindinio rajono” mokykloje ir pasiųsti kai kur mokytojus į dieną gali bent kelis kartus ir už tai lieka nenubaustas. Anaiptol, ilgas sėdėjimas mokykloje ir stebėjimas, kaip juda mokytojų lūpos sukelia nepermaldaujamą miego norą, tad...
Knarkimas kartais būna garsesnis už mokytojų balsus. Tada Amandui liepia prabusti ir kažką daryti. Antraip gaus du. Jis sutinka su visomis sąlygomis ir toliau užmiega. Štai kaip, kai kurie jį apibūdina. :
·Jis geras kai miega ·Sportiškas vaikinas· Jis kietas·Amandas Kietas·Na, jis nuoširdus· Ai, man tai jis netrukdo·Jis labai panašus į bebrą, nepastebėjote..??· Jis niekada neišduoda draugų· Girdėjau savo panai padovanojo žiedą, o kai jį paliko atsiėmė iš jos atgal. Žiedas buvo Amando mamos· Nesimoko jis visai, nes jam ir nereikia· Jo tėvas mafijozas ir jis kažkada toks bus· Pažiūrėkit kas darosi per bokso treniruotes ir suprasit · Apie jį gerai arba nieko.

***
- Kiek kartų tau galiu sakyti vieną ir tą patį dalyką. Baik bėgti iš  pamokų.
- Kokių pamokų? Kada aš bėgu iš pamokų?
- Tik nereikia. Tu vakar gavai griežtą papeikimą ir priedo nežadi nieko keisti.
- Ką keisti? Šiame gyvenime dar turiu kažką keisti? Man gerai taip kaip yra ir velniop viską!
- Tu galvoji iš rašymo gyvensi? Tu taip galvoji? Pažiūrėk, kiek gabių rašytojų pusę gyvenimo praleido prie konteinerių, tu gal ir nori paragauti jų duonos?
- Mama, kodėl tu taip kalbi?
- Bandau pažadinti tavyje miegančias ambicijas, po velniais, štai kodėl taip kalbu.
- Aš tave myliu, girdi?
- Aš tave taip pat, mažiuk, tik prašau susiimk į rankas. Tu juk toks gabus.  – pajutau, kaip šiltos motinos rankos apkabina man kaklą ir bemat pasinėriau į vaikystę, į tas dienas, kai iškylaudavome visi drauge: Aš, Jokūbas, mano ir jo tėvai. Neapsakomas jausmas užpildė krūtinę prisiminus, kaip mes vaidinome mirštančius robotus, kai mums nenupirko ledų. Važiuojant automobiliu autostrada, Jokūbo mama į mus atsisuko ir paklausė, kas mums darosi, kad mirkčiojame be perstojo. Tada atsakiau, neva mes robotai ir mirštam be ledų. Tais laikais dažnai  žaisdavome juos. Žaidimas buvo gan paprastas, pirmoji jo dalis buvo laipiojimas ant statomų namų blokų tylint ir vaidinant robotus, o antra dalis nuoširdūs pasikalbėjimai ir svajonės. Apie merginas ir suaugusiųjų gyvenimus. Tas blokas, ant kurio stovėdami prisiekėme būti visados drauge, dabar įmūrytas į dviaukštį namą. Bet atmintyje jis vis tiek guli nutrenktas tarp žolių ir mes ant jo vaikštome. Kalbamės.
- Mama, noriu, kad suprastum, aš dūstu. Neapsakomai dūstu.
- Juliau, kodėl tu taip kalbi?
- Nes tai tiesa. Prisimeni tą vasarą, kai vos nenusisukau sprando važiuodamas su dviračiu?
- Taip, Dieve, kurgi ją pamirši.
- Žinai, ką jutau, kai gulėjau baloje pilnoje kraujo?
- Prašau, nekalbėk apie tai...
- Aš bijojau mirti. Neapsakomai bijojau, maniau nusinešiau pusę veido, kai atsikėliau nuo asfalto. Jutau, kaip šiltas kraujas tekas nuo mano kaktos žemyn veidu, liečia akis, nosį, pripildo burną.
- Užteks, mažiuk..
- Ir tik tada supratau, jog velniškai noriu gyventi, bet ne dėl to kad gyventi, supranti? Ne dėl to kad valgyčiau ir miegočia, ar žiūrėčiau televizorių. Aš troškau tik vieno, kad Dievas manęs dar nepasiimtų, o leistų kurti ir gyventi. Aš stengiuosi tai daryti, bet man nesiseka, mama.. Man nesiseka rašyti. Ar supranti? Vienintelis dalykas, kurį tu moki, tau nesiseka ar taip gali būti?
- Kas tau taip sakė?
- Aš girdėjau, kaip tu kalbėjaisi su tėčiu. Ir ankščiau man tai yra sakę. Viską, ką aš esu parašęs, tikriausiai suprantu tik vienas. Lietuvių mokytoja ne kartą yra sakiusi, jog mano novelės nieko vertos. Ir jas skaityti tai kančia.
- Tu neteisingai nugirdai, man patinka tai, ką rašai, papraščiausiai ne taip supratai ir viskas, Juliuk.
- Ne, mama, aš supratau viską teisingai. Nereikia daugiau kalbėti, prašau patylėk. Ir atleisk man, kad aš toks blogas sūnus.
- Mažiuk, nenusišnekėk, mes visi tave labai mylime, tik papraščiausiai pergyvename dėl tavo ateities, juk be mokslo šiais laikais nieko nebus. O tokių žmonių pasauliui tikrai trūksta, prašau, išgirsk, ką tau sakau.
- Viskas gerai, mama. Aš tave tikrai girdžiu. Nepyk, kad šią savaite visiškai neėjau į mokyklą. Aš pasitaisysiu. Paskutinis kartas, prižadu.
- Juliau, kiek kartų jau buvo paskutinių, prisimeni?
- Mama, šį sykį viskas bus kitaip.
- Norėčiau tikėti.. Labai norėčiau...


- Sveikas, Amandai!
- O, Jokūbai, sveikutis, senai matytas.
- Kaip reikaliukai? Ko taip senai buvai?
- Niekaip neišėjo atvaryti, treniruotės, mokslai ir taip toliau... Pysalynė amžina...
- Žinok, šiandien galvojau  pas tave atvažiuoti.
- Nu tai matai, nereikia nė varyti. Aš čia.
- Taip...
- Kaip žaizdos?
- Beveik užgijo, tik kad tėvas nelabai kalbasi su manimi.
- Ir kodėl jis taip?
- Manyje nori matyti save jauną, po galais, aš juk kitoks esu. Koks skirtumas, nesikalba, tai ir nereikia. Man dar geriau. Nori pamatyti klasišką randą?
- Rodyk.- Amandas pasilenkia ir parodo sprandą. Jis padabintas neseniai ištrauktų siūlų girlianda.
- Šventas mėšle, nejau taip žiauriai.
- Deja. Kas svarbiausia, šitame rajone dar būdamas keturiolikos tėvas jau išsikovojęs tokią padėtį buvo, kad prie bijodavo net prieiti, o kai mato mane, šitaip sutalžytą visai netoli namų, tai ir supranti..
- Sunku žmogui.
- Taip..
- Tai kodėl nepadarai, kad tave ir čia gerbtų?
- Eiti tėvo pėdom? Ne, man daugiau patinka boksas. Be to, jei jis turėtų nors dalį buvusios įtakos šiame rajone, tai tie kalės vaikai būtų surasti ir pakarti.
- Tai gal tyliai ieško...
- Baik jau... geriau pasakok, kaip gyvena Julius? Kas naujesnio?
- Normaliai... Informatikos mokytoją pasiuntė į gerą vietą, tai dabar problemų turi...
- Vis dar rašo?
- Aha..
- Seni, atnešk man kada nors paskaityti, ką jis ten rašo.
- Pasistengsiu, bet kad jis ir man neduoda, žinok.
- Tai gražiai paprašyk.
- Būtinai.
- Šį vakarą jis ateis pas mane, pažaisim kortom trise, su tėčiu. Galėtum ir tu kada nors užsukti. Visvieną mokslai jau į galą.
- Taip, žinoma, gal rytoj? Po pietų? Neblogai būtų?
- Na, galim ir po pietų.. Pas mane.
- Žinoma.  Neblogai tu čia sugalvojai pas mane šiandien užsukti.
- Tėvui kažko reikia iš tavo senio. Sakė kažkokį reikalą darys.
- Žinoma.... kaip visada. – Amandas ir Jokūbas nusišypso. Jokūbo tėvas papypsi signalu ir duoda sūnui ženklą, jog jis jau važiuoja.
- Gerai, seni, lekiu, nes dar išvažiuos be manęs.
- Tai iki rytojaus?
- Taip! Pas mane trečią! Ir Julius bus!
- Gerai, iki.
- Davai. 

Apie miestelį


Rytuose laukus  nutvieskė žalia spalva, kaip ir vakaruose. Birželio mėnuo žemdirbiam, tai puikus pasiruošimo mėnuo. Ilgėliau pavartę sodininko kalendorių jie supras, jog šią savaitę sėti nevalia nieko, nes keičiasi mėnulio fazės tačiau, ateinančia... O brol, visi kas tik juda ir yra neprasigėrę, Ramunių miestelyje kibs į darbą ir tebūna prakeiktos visos kliūtis, kurios stos vietiniams žemdirbiams po kojomis, kai jie kažką ruošias sėti. Dangus skaidrus ir pranašauja, jog ateinančią savaitę bus giedra ir gražu. Artimieji, kurie gyvena mieste, būtinai sugrįš pas gimines, pailsėti. Ir kaip po galais neužsuksi į tokį nuostabų miestelį, kuriuo centrinę gatvę puošia pavieniai namai, statyti prieš gerą keturiasdešimtmetį. Ten toliau, kur baigiasi kelias į miesto pusę, yra išsirikiavę namai kur kas gražesni.  Daugelį ramunių miestelio gyventojų ypač stebina namas, stovintis Šermukšnių, gatvėje. Apsaugos budelė, netoli tvoros, kuri skiria gatvę nuo kiemo, bei didžiuliai langai išaugę iš milžiniško namo stogo. Jo sienų spalva primena sniegą, o supynės kieme, leidžia protui suprasti, jog jomis supasi, tikriausiai labai turtingi žmonės. Aš ir Jokūbas gyvenome šiame miestelyje nuo pat gimimo, iki akimirkos, kai jį palikome. Tačiau mūsų namai  nė iš tolo nebuvo panašus į tą baltą banginį, kuris stovi kitapus Šermukšnių gatvės. Visi išgyvenimai, bei patirti nuotykiai, vienaip ar kitaip susiję su šiuo mažu miesteliu. Nors kai pagalvoji ne tokiu ir mažu. Ar gi galima vadinti miesteli mažu kai jame gyvena trys tūkstančiai gyventojų? Neskaitant vietinių geradarių , prasigėrusių Donkichotų, bei siaubų... O jų pasitaikydavo ypatingai daug pavasari. Tarsi kurmiai iš žemės išlindę ir supratę, jog maisto atsargos jau senai pasibaigė, o ir degusis vanduo jau baigtas, jie nuspręsdavo imtis reikalo. Tokiu metu laiku, dviračių, kieme geriau nepalikinėti, nes vieną rytą atsikėlus galima ir nerasti. Tačiau ne tik dviračių, geriau nepalikinėti nieko, net geresnės veislės šunų. Nes ir pastarieji niekam nieko nesuloję, mėgsta pradingti iš kiemo.
Tačiau, tai kas įvyko prieš gerą porą dienų švelniai nustebino kai kuriuos taikius gyventojus. Septyniasdešimtmetė Elena papasakojo savo anūkui apie nuotyki, kuris nutiko jos vargšei ožkai, na ir visai suprantama, jau tą patį vakarą apie tai žinojo visas miestelis. O buvo taip:
Pensininkė Elena atsikėlusi anksti ryte ir nuėjusi į tvartą, pažvelgusi į savo mylimiausią augintinį- ožką, suprato, jog naktį, kažkas lankėsi tvarte. Tai bylojo ir išsigandusios ožkos akys, bei virvė, per pus sutrumpinta, kad gyvūnas nejudėtu, kai kažkas įrodinės savo meilę. Persižegnojusi Elena nubėgo link savo trobelės ir pakėlusi anūką viską jam papasakojo.
- Čia reikia savo teisingumo- pasakė anūkas ir užmerkė akis.

***

Šiandien ta diena, kai noras būti vienam viršijo visus žmogiškuosius resursus. Nenumaldomas noras kažką kurti bei rašyti, šiandiena viršijo rekordus. Ir ar gali būti kitaip? Tik ne su tokiu vyrioku kaip aš. Visai nesenai filmavimas, buvo rašymo pakaitalas, tačiau net tada kai su Jokūbu kurdavome siaubo filmus, ir kadaruodavome, kiekvieną laidos ,,Roko Maniją sceną” jutau norą rašyti. Gal būt kamera buvo tarsi pakaitalas. Kaip rūkantys žmonės laikinai gali apseiti be cigaretės, kramtomosios gumos, kurioje apstu nikotino, pagalbos. Taip tikriausiai yra ir man. Niekada nemokėjau daryti dviejų dalykų iškarto. Viskas, kas vykdavo aplink mane, turėjo tam tikrą  eiliškumą. Jei reikėdavo padaryti du dalykus vos ne vienu metu, tai kažkas likdavo už borto. Alkoholio pilstymas į butelius. Na tai paprastas dalykas, kiekvienas vaikis tai darė, tais laikais, kai šalyje vyko perversmas ir kai degtinė kainavo brangiau už  vyną. Tačiau aš niekaip neįsisąmonindavau, kad pirma pripilti iki galo, tik tada klijuoti etiketę.  Nors girdėjau kiekvieną tėvo žodį, ir jį supratau, vis tiek dariau savaip. Iš bačkos pripildavau pusę ir klijuodavau etiketę. Jos dažnai sudrėgdavo, kadangi kai kurie buteliai buvo perpildyti turiniu. Užsimąstęs, kaip tiksliau priklijuoti etiketę, pamiršdavau, kad bėga degusis vanduo, tad tėvas retkarčiais apturėdavo šiokių tokių nuostolių. Kaip bebūtų neužilgo buvau atleistas iš pareigų, tad netruko laiko saviems reikalams.- namų statymams, sode. Tai puiku, kai turi nuosava namą sode, kuriame gali karaliauti kaip tik nori. Klasiokai iš miesto šios pramogos neturėjo, tad kai pasakodavau, kelių aukštų pastačiau namą, jie tiesiog varvindavo seilę. Tiesa vienas vaikis taip pat statė. Su tėvais jis gyveno mieste, tačiau išvirkščioje miesto pusėje. Na žinote, kur kiekvienas statosi tai ką nori ir yra laimingas. Vaikinukas gyrėsi, jog pastatė milžinišką dvarą ir vieną dieną mes su Jokūbu nusprendėme jį aplankyti, tačiau ką pamatė mūsų akys, iš tolo nepriminė į gigantiško dydžio pilį. Gal daugiau į kilnojama tualetą, nes namelio dydis buvo ne ką didesnis už tualeto.  Tačiau mums taip ir neteko pabuvoti viduje, kadangi, Jokūbas neiškentęs paklausė:
- Dariau, kaip po velniais įlendi į šį tualetą?- Tai buvo paskutinis klausimas, ir jo užteko tą dieną kad sulauktume gražaus atsakymo
- Nešdinkitės velniop jei nepatinka, vis tiek netilpsit abu. Jokūbas visada buvo tiesos ieškotojas tad, savaime suprantama, kodėl vaikis paklausė:
- Kodėl tuomet melavai, kad pasistatei triaukštį dvarą? – bet atsakymo taip ir nesulaukė. Darius tiesiog pabėgo verkdamas į vidinį kiemą ir pro galinęs duris įbėgo į savo tikrą namą.
Tie laikai prabėgo greitai, tarsi viena valanda nusinešė buvusią dabartį ir liko tik šiandiena. Sunki paauglystė, bei draugas. Kurio nepajėgė nusinešti metai. Ir kuris visada šalia.

Miestelyje taip pat gyveno graži mergina vardu Kristina. Tai įstabaus grožio mergina, kuri dažosi plaukus dviem skirtingom spalvom. Turi brolį flegmatiką, bei didelį šunį prie budos. Penktadieniais nemėgsta eiti į mokyklą, arba jei nueina, tai po aštuonių dešimt, ryte, galima ją pastebėti išeinančią iš pastato ir traukiančia atgal namo.




Aštuntą valanda vakaro, suskambėjo Jokūbo durų skambutis. Vaikinas nedelsdamas pribėgo ir atidarė duris. Už jų su maišeliu rankoje stovėjau aš. Po kelių ilgų valandų nesibaigiančio nuobodulio, sklandant tarp savų minčių, pagaliau ėmė plakti širdis.
- Užeik, žmogau. – Peržengęs slenkstį užuodžiau skanių sausainių kvapą. Jokūbo virtuvė visuomet kvepėdavo sausainių tešla bei kitais gardumynais.
- Mama ruošia valgyti?
- Ne, jau paruošė, sausainiai dar šilti, kaip visada.
- Puiku.
- Batų nenusiimsiu
- Kaip nori seni.
- Suprantu, kad tau būtų maloniau jei nusiimčiau bet dabar praktikuoju tokį tikėjimą, kur batų nereikia nusiauti...
- Gerai jau gerai.
- Kur tėtis?
- Apačioj, truputi palauksim, turi kanistrą pripildyti. Veš rytoj Amando tėvui.
- Aišku, perduok Amandui linkėjimus nuo manęs.
- Pats ir perduok. Rytoj trečia valandą visi renkamės pas mane. Bus Amandas tu ir aš paklausysim muzikos, padėliosim kortas. Na ką pasakysi ? Be problemų.- Jokūbas praveria savo kambario duris, tačiau tarp  jų mane sustabdo jo motina.
- Laba diena, teta
- Labas, kaip mama laikosi?
- Gerai, normaliai, po truputi.
- Pasakyk, kad rytoj užsuksiu pas ją.
- Būtinai.
- Mama, klausyk, būk gera, mes trise netrukus žaisim kortom, galėtum sausainius pernešti į kambarį.
- Dabar?
- Na, kai ateis tėtis, nes mums maišys.
- Tikiuosi ne iš pinigų žaidžiat?
- Ne, mama.
- Tai, aišku kad ne, teta. Tiesiog draugiškos rungtynės.
- Taip, Julius teisingai kalba.
- Na gerai, žiūrėkit jūs man... – Jokūbo mama nutolsta koridoriumi, paskui save palikdama ilgą naktinės lempos apšviestą šešėlį.
- Užeik pas mane į kambarį, kol tėtis grįš, arba geriau varom į virtuvę.
- Norėjau tau tą patį sakyti.- Šypsena nutvieskė mūsų veidus, kai supratome, jog pagalvojome vienodai. Vos virtuvės durims prasivėrus, nosį palietė dar skanesnį kvapai, nei buvo iki tol.
- Draugo virtuvė tikriausiai liks  atmintį iki grabo lentos. Tos medžiu iškaltos sienos, bei jaukus medinis stalas, bei suolas pačiame virtuvės kampe, prie lango. Dieve, kai ten atsisėsdavai, galėdavai prasėdėti valandų valandas.
- Sėskis, pieno nori?
- Turi?
- Tai jei klausiu vadinasi turiu.
- Pilk, žinoma noriu.
- Klausyk,  Jokūbai aš dėl rytojaus. Ar galėtumėm šiek tiek ankščiau susitikti. Suprantu, jog tu susitaręs jau, bet kaip būtų puiku na jei mes...
- Oj, ne, seni tik ne tai. Mane ir taip neseniai tėtis palupo kad bėgu. Ir mama įtartinai žiūri. Ne, Juliau, tikrai, ne.
- Jokūbai, prisėsk tu, pirma gurkštelk stiklinaitę, o tada jau kalbėk.
- Juliau, šaltas pienas čia nieko nepadės, aš tau sakau rimtai.
- Ko toks užsispyręs? Juk jaunystės dienų nepakartos jau niekas. Ką tu rytoj veiksi toj mokykloj? a? tik nesakyk, kad Amandas nepritartu mano minčiai.
- Gal ir pritartų, bet mes ir taip jau labai daug tepėmės.
- Ė....Seni, sutik.
- Ne
- Prašau, mūsų visų vidinių balsų vardu
- Na gerai, bet čia paskutinis kartas.
- Puiku! Tada paskambink Amandui, kol tavo tėtis dar neatėjo ir susitark susitikti čia dešimtą ryte.
- O kaip mano močiutė? Ką ji pasakys?
- Sugalvosim, nepergyvenk. Tiksliau tai tavo močiute, tu ir sugalvosi, ką nors pasakyti. Tėvai juk iš darbo grįžta penktą, tad koks tavo močiutei skirtumas. Pasakysim kad sporto šventė ar dar kokią intrigą pametėsim.
- Na žinoma, kaip visada. Ė, seni, baik vaidinti nuskriaustą ir čiupk telefoną, rytoj tu dar man dėkosi už šią puikią mintį.
- Gerai, seni, šiaip, mane pažysti, aš nieko prieš, tik kad nesužinotų tėvai.
- A, matai, prieš kelias akimirkas kitaip kalbėjai.
- Neerzink.
- Gerai, tik greičiau pasuk jam ir ateik. Nes suvalgysiu visus sausainius.
- Tik pabandyk.- Jokūbas nueina į koridorių ir nukelia ragelį, nuo kampe ant stalo stovinčio telefono aparato.  Pirštai susuka septynženklį  numerį ir laido gale pasigirsta pypsėjimas.

Vos prasivėrus durims, pamaniau, jog ateina Jokūbas tad nežiūrėdamas sviedžiau sausainio gabalėlį, ten, kur turėtų stovėti jis,  tačiau pataikiau jo tėvo kakton
- O sveikas, Juliau, sausainiais sninga?
- Atleiskit, pamaniau, kad Jokūbas. – tėvas nusivalo kaktą ir nusišypso. Tai ką pažaisim, Dėde?
- Pinigų atsinešei?
- Kas be ko... ar gi vaikšto prezidentas be apsaugos? – Šį kart tėvo veidą nutvieskia kaip niekad spindintį šypsena.
- O kur Jokūbas?
- Nuėjo paskambint, tuoj ateis.
- Kortas atsinešei?
- Taip. Bet mano kažkokios gaidiškos, Jokūbas turi geresnes.
- Ak, jūs, gaidiškos ne gaidiškos, man seniui galvą kvaršinat, sūrio nori?
- Gal gabalėlį.
- Olandiškas...- Jokūbo tėvas atpjauna rėkelę sūrio.
- Kvepia skaniai.
- Gal valgyti dar nori? Pakepti kiaušinį gal?
- Ne, ačiū, namie užvalgiau.
- Kaip nori, bet paskui į mano lėkštę nežiūrėk
- Būtinai.- Į virtuvę įeina Jokūbas.
- Ką, tėti, tu dabar darai? Juk žaidžiam kortom.
- Tavo tėtis išlakęs
- Taip, girdi, ką Julius sako, leiskit seniui užkišt skrandi, nes tuoj nebus ką virškint.
- Susitarei su Amandu?
- Taip.
- Gerai. Šita, dar vienas dalykas, atnešk savo kortas, nes mano kaladei truputi trūksta
- Ne, nu šakės kaip tu šiandien vaikai mane, pirmyn atgal.

Po penkiolikos minučių

- Ei, dabar tavo eilė dalinti, Juliau, nemiegok
- Atsiprašau, užsigalvojau.
- Gerai, pradedam.
- Dar turi pinigų?- Jokūbo tėtis nusišypso.
- Turiu, dėde, turiu, nepergyvenkit.- Pasakiau šiuos žodžius kišenėje teturėdamas penkiasdešimt centų.
- Gerai
- Kas čia gero, tėti.. Visus mūsų pinigus išloši.- Tėvas linkteli galva- Tai ar čia kas nors gero?
- Sūnau, šitaip ant tėvo varai.
- Na, na Jokūbas teisus, visus pinigus beveik iš mūsų išlošėte.
- Vaikai, jūs, vaikai. Dalink kortas greičiau. Leisiu atsilošti. Sūrio nori? – Tačiau Jokūbo tėtis taip ir neleido mums to padaryti. Pralošėme visus pinigus iki paskutinio cento. Bet tą vakarą jaučiausi tikrai nuostabiai, apsuptas draugo, bei jo tėčio. Lošimas baigėsi pusę pirmos nakties, tad Jokūbas mane palydėjo daugiau nei pusę kelio. Kadangi gyvename netoli vienas nuo kito, tad dešimt minučių tikrai neprailgdavo. Naktimis šiame miestelyje reikėjo bijoti gal būt daugiau laukinių šunų, nei žmonių, kurie gyvi perkasti tau gerklę. O jei ir pasitaikydavo vienas, kitas , tai ne į mūsų su Jokūbu akiratį. Kur nors kitur, bet tik ne šiame miestelyje. Kai grįžau namo, lengvas vėjelis nurimo. Įžengęs  į savo kambarį, kritau tiesiai  į lovą.


Mano tėvai, buvo paprasti žmonės, su nepaprastomis ambicijomis į gyvenimą.  Motina menininkė ambicingomis akimis žiūrinti į gyvenimą.