Tolerancija

Šiandien mačiau plakatą, kuris isdidžiai skelbia, jog, viename iš laikinosios sostinės klubų, be įprastinės programos, pasirodys japonų kovos meną šiek tiek pramokę žaliūgos. Prieš juos nieko neturiu, kiekavienas gyvenimo vakumą užkamšo kitaip. Pajuodavau pametęs, jog merginoms taikoma nuolaida!! aš nieko prieš merginas neturiu, tačiau jau pradėjo užknisti kad kiekviena vos keliolikos metų panelė su trumpu sijonu (niekuomet nemačiau grožio viešai rodomose blauzdose) gauna ką nori, kada nori ir kiek nori... Nuomuojami kambariai tik tvarkingoms merginoms, (kitaip buto šeimininkas – pedofilas, asmeninė patirtis deja... brrr) o tokios nuolaida i klubą kaip „su trumpu sijonu“ nemokamai, irgi atsibodęs. TAD BLOGOMS MERGAITĖS VISKAS.
Tolerancija man sakot, ir jūs teisūs po velnių. Kiekvienas- (a) (čia jums merginos) galitinti apeiti viešai sklandančius stereotipus ir susiformavusiais nuomones, anksčiau (skamba kaip bobutės kliediasiai) buvo sugebėjimas. Buvo išskirtinis, tarsi herojus. (Prisiminkit Cazanova, Don Juan) Dabar tie stereotipai sklando, kaip mano kaimyno pažastų smarvė po treniruotės, tad juos atpažinti ir apeiti sugeba jau ir penkiametis- (ė).
Mano mokslo šventovėje vakar buvo galimybė išreikšyi savo nuomonę apie toleranciją, po gero pusdienio atsirado tokių užrašų kaip: aš gėjus mane muša, ir nepiskit proto kaip noriu taip atrodau. Kova tarp TŲ ir ANŲ amžina. Gaila, kad aš niekada nesupratau, kurioje pusėje aš.
Kažkada užkalibinau tokį vaikinuką (vienas iš tų kurie rengiasi kaip rusai, šneka kaip rusai, elgiasi kaip rusai, tačiau muša į krūtinę ir skelbiasi lietuviu). Aš jo klausiu kas yra tolerancija?
TOL-kas, ai tj čia kaj nuvarai į tūliką ir priTIOLeruoji rudį (juokiasi, aš ne). Taip sakau aš jam, tolerancija – šūdas.