Gera,nes padariau gera kitam

Sėdžiu tamsoje. Smilksta cigaretė. Mesiu rukyti. Nors ne. Man tai keistai gražus dalykas... Girdžiu, kaip lauke lyja. Mąstau apie gyvenimą. Retai apie jį galvoju, bet šiąnakt padariau išimtį. Galvoju apie savo gyvenimą, nes kitų problemos man nerūpi ir man nereikia kitų pagalbos...
  Kompiuterio monitoriaus langas šviečia tiesiai į mane. Kodėl reikia sakyti vaizduoklis? Kvailas žodis. Net nežadu kažkam pataikauti... Nekenčiu padlaižiavimo. Visiem drėbiu tiesą į akis ir man nerūpi, kad žmogus iš sielvarto eis žudytis. Aš – egoistė. Geriu trečią puodelį kavos. Groja Hellhammer. Man  nusišvilpt, kad kitiem nepatinka tokia muzika. Man nerūpi, kad kitiem nepatinku aš. Man nerūpi, kas rytoj nutiks pasaulyje. Norėčiau baigti galvoti, bet dabat mintys liejasi per kraštus taip, lyg kava iš puodelio, kurią pila padavėja, užsižiūrėjusi į gražų vyra. Tačiau... Man nerūpi, ar mirsiu po 5 ar po 15 metų. Man nerūpi, kas per nesąmonė bus rytojaus laikraščio pirmąjame puslapyje. Man nerūpi, kad mano šaldytuve beveik nėra ko valgyti ir aš net nesiruošiu eiti į parduotuvę per lietų. Man nerūpi, kad virtuvėje esančiuose pelėkautuose dar kruta leisgyvė pelė. Man nerūpi, kiek žmonių dabar neturi darbo. Man nerūpi, kiek pasaulyje yra nelaimingų gyventojų... Nes aš egoistė... Nenoriu kam nors padėti...
      Aš tokia pat, kaip ir kiti... Pasakysiu tik viena – man visiškai nerūpi ar ryt koks nors valkata gaus maisto arba šiltą būstą. Ir kas gi būtų tas gerasis, kuris jam visą šitą duos? O ar tai galėčiau būti aš? Jei taip ir atsitiktų, tai nebūtų geras darbas, nes žmogus yra visiškas egoistas ir jo egoizmo viršūnė - tai palaima, kurią jis patiria darydamas gerą kitiems.