Visi mes - Sizifai

Nežinia, kiek šiandien statistinių gyventojų išėjo į darbą ir kaip jie ten jaučiasi. Visą laiką bėgti per gyvenimą ar jame sustoti? Deja, galimas tik vienas variantas iš dvieju. Bėgimas - darbas, tikslų siekimas, stresas - štai kas šiandien vadinama tiktu gyvenimu. Ar būtinai tikras gyvenimas - tai sunkumai?
Absurdo tėvas Alberas Camus pareiškė, kad pagrindinė filosofijos problema yra suicidas. Pirmiausia, kaip jis sakė, pasireiškia nubudimas, padėties suvokimas. Gyventi, žinant savo absurdą, be abejo, suteikia laisvęs. Aš, žmogus, gyvenu absurde, ir mano pabaiga yra absurdiška, kaip ir kitų ir aš žinau pagrindinę savo tiesą. Tai vadinama išsivadavimu, tikruoju suvokimu.
Daugelis sako, kad savižudybė - ne išeitis. Be abejo, tai išeitis. Visada yra išeitis, žmogus yra pasmerktas turėti bent dvi išeitis, viena iš jų - amžinas miegas. Iš tiesų, mūsu didžiausia svajonė (kuri niekada neišsipildys), yra sudalyvauti mūsų pačių laidotuvėse. Tai nenuginčijama, nes savigaila - jausmas, artimas mums visiems, nes mes be galo save mylime. Sėdint prie svetimo karsto, kas  bent kartą gyvenime buvo nutikę, verkiame, drįstu teigti, daugiau savęs, negu velionio. Žinoma, kad mūsų lemtis tokia pati. Gera gedėti žmogaus - savęs.
Taip pat dažnai žmonės sako, kad jei žmogus patiria nelaimę (lieka aklas ar be kojos), kad tat tokia buvo jo lemtis... Lemties šiuo atveju nėra. Yra tik nutikimas.  Lemtį turime tik vieną, ir visi žinome, kokią. Visa kitą tenka laimė/našta kurtis patiems. Ne maištu, bet kūrimu labiau būtų galima vadinti savo egzistencijos jėga. Kodėl? Visąlaik plaukti prieš srovę yra per sunku. Jei esi paprastas pilietis, o ne apsiskelbęs menininkas, kurio „genijaus inkstinktas“ liepia priešintis, būsi paprasčiausiai nesuprastas. Kūryba neapsiriboja vien menu, reprezentuojamu salėse. Sunkiausia yra gyvent paprastą gyvenimą - kasdien ridenti savo akmenį. Sizifas neturėjo tikslo rident akmenį, jam nesimatė tolimesnės prošvaistės. Dabartinis žmogus ridena akmenį dėl laikimo malonaus polsio (kartais ir prabangaus). Ar matėte, kaip mirštantis žmogus sakė, jog dar užgest nenori, jog dar VISŲ darbų nenuveikė? Taip. Savo akmens, kaip ir Sizifas, mes niekada iki viršaus nenuridensime.
Žmogus yra apdovanotas gebėjimu daugiau ar mažiau tobulėti, bet nubaustas galbojimu. Nė vienas nuo to neišsisuka, todėl galima teigti, kad kiekvienas esame gimę laimingi, nepaisant mūsų socialinės padėties: mes turim savo fabulą.  Visada buvo bent menkutė laisvė kūrybai, ypač šiais laikais. Išties, laimingas ir laisvas gali jaustis žmogus, netikintis vald-ia ir/arba Dievu. Labai lengva viską, kas mums nepatinka, suversti šioms dviems „institucijoms“. Taip mes atiduodame, išsižadame savo įgimtos laisvės gyvenimo kūrybai. Dievas, kaip žmonės tiki, viską gali. O ką gali žmogus? Jis kartais nepatiki, kad pats yra, anglišku terminu tariant, „personal jesus“. Laikinas, bet vis tiek dievas. Asmeninis, bet ne visagalis kitų atžvilgiu.
Sizifas tikriausiai ir toliau, pasak mito, ridena savo akmenį. Be galo sunku jam, matyt. Štai mes turim malonias pertraukėles tarp to ridenimo. Mūsų ridenimas nors ir baigsis, bet tikėtina, dar negreit, ypač jei tos pertraukėlės tarp jo taps kuo ilgesnės. Tuo mes ir esam laimingesni.