Ei, mažiau!

Gimimas ir mirtis. Taip gamtos surėdyta ir nieko nepakeisi. Gimti ir mirti su muzika. Žavu. Lygiai nekintama, kaip ir naturalumas. Gimti su muzika, nepakartojamas atėjimas į pasakiškąjį pasaulį, mirti su muzika, tykus ir kerintis išėjimas, užtikrinantis gražias paskutiniąsias mintis, nekeikiančias čia liekančiųjų. O jeigu…Jeigu mirti ir gimti tiems patiems garsams virpinant ausų būgnelius…? Neįmanoma? Paklausykite…
  Ji visai atsitiktinai gimė 1991 01 13…. Taip jau išėjo. Visai netikėtai, neapskaičiuotai, galima sakyti nelauktai. Mažulės mamą išvedė ir nutempė (taip taip, pati sunkiai bepaėjo) iki ligoninės esančios visai netoli bokšto (koks atsitiktinumas..). Taip glaudžiai apsupto susivienijusių žmonių minios, daugybės šūksnių, maldų, laisvę žadančių lyriškų melodijų, ar tiesiog tylios giesmės niūniavimų… O dabar žvilgterėkime i Urtelę (taip buvo žadėta ją pavadinti ). Ji tykiai ir neskubėdama lyg nujausdama, kad keliauja i šį pasaulį visai nelaiku, judėjo link gaivaus oro, kurio pliūpsnis turėjo palietėti ją visai neužilgo (nors aišku ji to nesuvokė ir net nežinojo). Štai, štai ji jau visai arti … Galvytė! Tokia graži, garbanota (ilgos kasos, kaip ką tik gimusiąjai, ypatingas ženklas žemei…) Brrr… Mergaičiukė iškart pastebi, kad priėmėjas ne pačios puikiausios tokiai žaviai akimirkai nuotaikos, jau norėjo šmurkštelėti iš grubių rankų ir sprukti atgal… Bet. Bet žinoma, niekas jai neleido ir tiesiog plėšte išplešė į šaltą net ne gimdyklos orą. “ Fui, bjaurybės! galėjo mane dar užlaikyti, iki vasaros šiltai, pas mamyte“ -  Urtukė jau žiojosi riktelti pasauliui apie tokią žiaurią neteisybę, tik kažkaip netyčia pasuko savo vis dar bespalves kūdikiškas akeles į šoną… “O! kas čia? Bene dar vienas nelaimelis, čia aš ne viena! Jis klykia.. Gal jam liūdna? Gal jis irgi nori atgal, kur šilta?“ „Bet ša, išdykėli, cit! Kažkas skamba užu lango, taip melodingai… “Mergyčiukės pernelyg kūdikiškoje atmintyje iškyla nesuprantamas suvokimas, kad prisimena.. Paskutinėmis  šiltomis dienomis, pas mamytę  girdėjo iš keisto aparato mamos vadinamo televizoriumi kažką apie tai… Pala, apie ką..Agi! Apie bokštą, kurį reikės saugoti! (Kokį bokštą? Kam jį saugoti? Ir iš viso, ką reiškia saugoti? Ir bokštas?..) Na, nesvarbu, bet gal čia tas saugomas bokštas iš malonumo dainuoja su rėkiančiu patrakeliu jų atėjimo proga? Gal visai neprasta idėja nelaukti vasaros, gal bokštas tuo metu nebebūtų saugomas ir nedainuotų… “Ei, mažiau, smagu ar ne? Ei… Kodėl tu tyli? Bene pabėgai atgal?… Juk taip gražiai mums dainuoja bokštas… Et, galėjo bent mane pasiimti, nenaudėlis… Bet vis dėl to, kaip pasakiškai (Beje, ką tai reiškia?) mane sutiko saugomas bokštas, ačiū televizoriau, kad pasistengei, pasirūpinai tokiu pompastišku (Koks keistai skambus žodis) sutikimu! (Šaunu, kad rėksniukas nors akimirką išgirdo bokšto dainą.. matyt, jis nusprendė palaukti vasaros ”