Trio...

Dejuoja, šnirpščia anapus lango lietuviškos žiemos drėgmė.
Ritmingai teška nuo stogų tirpstančio sniego lašai.
Anapus lango...
O šiapus, nakties aistrų kambaryje, - tamsu.
Tarsi pataikaudamas graudžiai gamtos aimanai, tiksi laikrodis -
žmogaus sukurto laiko matuoklis.
Šiapus...
Klausausi tylaus dialogo.
Ten – laša. Čia – tiksi.  Laša. Tiksi.  La...
Ką?
Išgirstu, ne – greičiau pajuntu, trečiąjį...
Labai panašų į tuos du.
Anapus lango – laša, šiapus – tiksi.  Ir?
Širdies pulsas!
Vilčių, troškimų, džiaugsmo ir liūdesio balsas!

Apsidžiaugiu netikėtai įžvelgusi retą derinį. Trio.
Bandau šiuos skirtingos prigimties tvinksnius sustyguoti.
Sulieti į įsivaizduojamo vienio dermę, ritmą, muziką...
Net nekvėpuoju. Manęs tarsi nėra. Sekundės dalelytė ir...
Išnykstu visiškai. Ištirpstu pulsuojančioje tyloje.
Susilieju su dangum ir žeme.
Su lašais ir laiku.
Su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Su šiapus ir...  Anapus?
Bekraštis, bespalvis, belaikis, bekvapis, beformis  BUVIMAS...
Net begarsis. Tai  Aš ?

Viena sekundės dalelytė!  Mirksnis!
Vieną  vienintelę sekundės dalelytę – aiškiaregė gelmė!
Ne dangaus. Ne žemės. Ne žmogaus.
Kažko neįvardijamo. Pamiršto, bet labai svarbaus.  Amžino.
ESMŲ  ESMĖS  ESMO.

2002, sausis