Pamokslas

Juozas įlipo į valtį ir kalbėjo susirinkusiai miniai užuominomis:


„Su garbės troškimu, slaptai glūdinčiu širdyje, susirinkote krūvon.

Ar tik tyras noras žinių pasisemti atvedė jus čia?

O gal padėjote ateiti luošam, kuris vos paeina, aklam, kuris klaidžioja nežinioje, nebyliui, kuris mykia, taip jums linksmumą keldamas?

Jau pamaitinote šiandien išalkusį, ar pagelbėjote vargšui muitininkui, ar išsklaidėte nerimą artimo širdy?

O gal tikitės, kad įvyks trečiasis duonos pagausinimas ir galėsite dykai valgyti, o gal tikitės, kad ežeras virs vynu ir dykai gersite, o gal tikitės, kad atiduosiu jums savo kūną išmėsinėti po gabaliuką, kaip mėsinėjate tuos vargetas, kurie išgąstingomis akimis žengia pirmuosius žingsnius jūsų miestų gatvėmis?

Nebus taip jums, kaip nerodėte gėrio, meilės ir atlaidumo artimui savo.

Tinsite pavydu, pūsite pagiežoje, džiūsite troškulyje, vemsite viduriais, jei neseksite paskui mane, jei atsuksite nugaras tiems, kur‘ pagalbos laukti neturi iš kur. “

Ir raudos aidėjo minioje Juozui taip kalbant iš valties, ir turtingieji dovanas dosnias vargšams dalijo, ir stiprieji silpnesniuosius ant nugarų nešė, ir fariziejai ant kalno toliau žaizdrą kūreno...

O dūmai kilo aukštai, ir smarvas plito...

Bet dar aukščiau, bet dar plačiau Juozo žodžiai siekė.


Štai taip Juozas iš valties miniai kalbėjo.