Žaliosios išgelbėtojos

Akys pasimetė. Ne, ne aš jų nepamečiau. Tik nepamanykit... Jos pačios, ėmė ir pasimetė. Nuėjau prie veidrodžio, galvoju gal susivoks kur yra. Ir vistiek. Vistiek nesusivokia! Staiga viena akis sustoja. Kažką pamato. O gal paprasčiausiai pamąsto, kad palauks kol ją kas atras. Antroji akis paseka pirmosios pavyzdžiu. Ir dabar žiūri abidvi priešais save apmirusios.
-Ko miegat? -, klausia draugė mintis.
-Laukiam iš tikrųjų.
-Ko jūs laukiat?
-Dar vienų žalių akių, kurios mus suras ir pagaliau galėsime tikslingai žiūrėti.
-O gal tos akys taip pat stovi ir laukia, kol jas suras, - pasakė mintis ir numirė.
Nepatiko kažkam šita mintis ir nužudė ją. O akys, kaip naivios kvaišelės toliau laukė žaliųjų išgelbėtojų, turėsiančių jas surasti. Tada galės tikslingai panaudoti savo paskirtį ir atiduos savo visą esybę.