Džiulijana

Ištrauka iš pasakojimo „Juodasis klanas“



8 dalis. >Džiulijana<

Hana sukiojosi aplink židinį šnarindama savo juodojo sijono klostes ir tuo pačiu šluodama nemenką plotelį aplinkui. Jos juodi plaukai kaip visada gulėjo tvarkingai surišti į kasą, o tamsios akys retkarčiais perbėgdavo per kambarį. Karatis iš po plačių rankovių pasirodydavo išbalusios rankos, tačiau juodai lakuoti nagai teikė jai žavesio. Bent jau mano akimis tai buvo nuostabu. Juk jei ne tas žavesys dabar nesėdėčiau čia, prie šio stalo, apsirengusi anglies juodumo sijonu ir tokios pat spalvos palaidine. Ir mano kaštoniniai plaukai jau ryt taps tokie pat juodi kaip ir Hanos.
Juoduma. Pakartojau šį žodį jau galybę kartų. Jis skamba mano mintyse ir žodžiuose nuo tada kai ją išvydau ir supratau, norinti būti tokia pati.
Vėl žvilgtelėjau į Haną. „Raganiūkštė“ – tyliai nusijuokiau, tačiau tuojau pat užsičiaupiau, nes ji atsisuko į mane.
- Štai, užsidėk! – numetė ant stalo klaikiai gremėzdišką medinį kryžių. Baisesnio pakabuko gyvenime nebuvau mačiusi.
- Em... šitą? – kvailai išsišiepusi pažvelgiau į Haną
Ji pašnairavo į mane savo juodomis akimis.
- Taip
- Tu gal išprotėjai??
- Mes abi išprotėjusios. Tai neatsiejamas mūsų bruožas, - ironiškai šyptelėjo
Ar aš kada nors išmoksiu kalbėti mįslėmis? Sekiau kiekvieną jos judesį, trokšdama supanašėti, tačiau kartu ir nekenčiau.
Matydama mano neryžtingumą Hana priėjo ir atstūmusi kėdę atsisėdo kitoje stalo pusėje. Sunėrusi rankas įsmeigė į mane aštrų žvilgsnį. Atrodo, mėgavosi tuo nepasitenkinimu, baime, o kartu ir troškimu taip giliai įsišaknijusiu mano mintyse. Rodės ji net nemirksėdavo, sukaustydavo žvilgsniu lyg grandinėmis tvirtai žinodama, kad eilinį kartą pasieks ko nori.
- Ar būtina? – mečiau priekaištingą žvilgsnį
- Taip
Kryžius gulėjo ant stalo, o aš vis nesiryžau jo paimti. Žinojau, kad mano pašnekovės manymu tai turėjo ginti mane nuo dvasių ir visos kito velnio, tačiau šiuo atveju tik ta dvasia galėjo priversti mane jį užsikabinti. O gal ir ne...
- Beje, nuo šiandien gauni naują vardą, - tyliai tarė Hana
- Mm... ką? – išsižiojau
- Senąjį gali pamiršti. Jis buvo netikras, tėvų suteiktas pavadinimas mirkstant šioje atmatų duobėje kurią iki dabar vadinai pasauliu. Greit įžengsi į kitą pasaulį, ir įžengsi kaip Džiulijana.
Kurį laiką sėdėjau neatgaudama žado. Tuomet stvėriau kryžių ir užsikabinau ant kaklo.
- Gerai, priimu tą daiktą, - parodžiau į medžio gabalą, - bet vardo tai jau tikrai nesikeisiu!
Hana palinko artyn ir sušnabždėjo.
- Pasakyk man, ar tu tiki tuo, ko trokšti?
- Pati žinai, kad taip
- Tuomet turi priimti taisykles. Visi norintys būti priimti į klaną turi paklusti
Nekenčiau, kai reikdavo ko nors atsisakyti. Tai varė mane iš proto. „Aš Evenika, - kartojau sau, - Mano vardas Evenika“. Staiga prunkštelėjau. Juk visiška kvailystė slėptis už svetimo vardo...
Hana ir toliau taikė tokį veiksmingą spaudimą, kad norom nenorom atsidusau.
- Koks ten sakei... tas vardas?
Ji šyptelėjo.
- Džiulijana. Arba Džiulė. Pakelia ir palydi į sapnų ir košmarų karaliją.
- Priešmieginė stadija? – nusijuokiau
Staiga jos veidas persimainė. Žybtelėjusi akimis pakilo nuo stalo ir vėl pasuko prie židinio.
- Jei nenori – gali neršdintis iš čia
Aš tylėjau. Akimis varščiau savo batus ir iš paskutiniųjų kovojau su savimi. Dabar Hana jau nebebuvo tokia kantri. Ilgai nelaukdama atsisuko į mane.
- Tai sutinki?
Vėl tyla. Spengianti tyla visame kambaryje, šiame juodame pasaulyje. Hana klastingai nusišypsojo.
- Tikiuosi, pasieksi savo tikslą. Linkiu tau to... – tarė puse lūpų, - O dabar, Džiule, būk gera, paduok man arbatinuką.
Jaučiau, kaip jos juodas žvilgsnis persmeigia kūną. Dabar ji vėl galėjo laukti. Hana mokėjo taip pukiai pasirinkti taktiką, kad labai retai suklysdavo, o aš visada jai pasiduodavau. Tas jos žvilgsnis spaudė mane iš visų pusių. Juk galėjau atsistoti ir tiesiog pasiūsti ją velniop, bet nesugebėjau. Per daug troškau patekti į klaną. Pakėliau akis į Haną, ir apdovanojau ją pačiu pikčiausiu žvilgsniu kokį tik sugėbėjau išspausti. Tuomet atstūmiau kėdę ir pakilusi nuo stalo nuėjau prie viryklės.