Projektas

Jis nebuvo iš tų, kurie viską tvarkingai užbaigdavo. Daugybė darbų vienu metu, dar daugiau idėjų galvoje. Darbai taip ir likdavo neužbaigti, o idėjos užmirštos, kokios jos ten geros bebūtų. Su žinojimu Jam sekėsi panašiai. Šiaip ne taip pabaigė pirmą pakopą ir tai tik todėl, kad Globėjai pagrasino atiduosią transformacijai. Transformacijos Jis nenorėjo. Niekas nežinojo, kas tai yra, bet greičiausiai nieko gero, jei tuo grasinama už blogą elgesį.
Antroje pakopoje jokių pasikeitimų. Jis ir toliau vilkosi vienas paskutinių grupėje, savo elgesiu šiurpindamas tiek Globėjus, tiek Mokytojus. Nedaug liko iki pakopos pabaigos ir beveik niekas neabejojo, kad šį kartą Jis tikrai neišsisuks nuo bėdos.
Jis pats stengėsi kuo toliau nustumti mintis apie galutinį žinojimo įvertinimą, nerūpestingai skirdamas savo laiką niekad dienos šviesos neišvystančioms idėjoms, arba tiesiog būdamas nieke.
O pabaiga visgi atėjo. Grupei buvo išdalintos baigiamosios užduotys ir duota viena begalybė jų atlikimui. Paskutinė praktinė užduotis ir tik viena begalybė! Praleidžiant daug daugiau laiko nieke, Jam sunku buvo įsivaizduoti ką nors svarbaus, ką galima būtų padaryti per vieną begalybę, nors pati užduotis ir atrodė paprasta – tarti žodį ir suteikti jam kūną. Kaip tik tas paprastumas Jį ir gąsdino. Tik viena begalybė! Mokytojai sako, kad jos niekada nebuvo per mažai. Mokytojai. Ką jie supranta?! Žinoma, jie supranta viską, bet vis tiek – kas jie tokie, kad nuolatos mokytų kitus!
Užduotis Jam patiko, kaip ir visa, kas nauja, tačiau neribojamam nei erdvės, nei laiko, nesinorėjo suspausti savęs į šitą niekingą tašką – vieną begalybę, kuri Jo egzistavime buvo tokia trumpa ir maža, jog žinojimas negalėjo į ją įsisprausti, nepalikdamas didesnės savo dalies už jos ribų. Šalia buvo ir baimė tapti realiu kandidatu transformacijai. Po galais, kas ta transformacija?
Atmetęs abejones, Jis su užsidegimu ėmėsi projekto:
“Tebūna šviesa…”.
Kažin ar Jis pats tikėjo sėkme. Mokytojų ir Globėjų taryba vienbalsiai sutiko, kad Jo projektas, kaip ir daugelis kitų Jo pradėjimų, liko neužbaigtas. Idėja nebuvo bloga ir pradžia daug žadanti, tačiau Jis pasistengė nenuvilti skeptikų ir apleido projektą jo net neįpusėjęs.
Tai buvo vienintelis nenusisekęs projektas grupėje ir nuosprendis buvo aiškus – transformacija. Šią naujieną, jei ją galima taip pavadinti, Jis priėmė su smalsumu. Galiausiai paaiškės, kas ta transformacija, kurios visi taip bijo ir paaiškinti negali.
Čia Jis klydo. Jis buvo transformuotas ir perkeltas į savo paties neužbaigtą projektą, tačiau nepaaiškėjo Jam niekas, nes pagal “Transformavimo taisyklių” pirmą punktą, transformuotajam suteikiama tuščia atmintis.
Įdomus buvo ir paskutinis – tryliktas taisyklių punktas – “transformuotam nustojus būti, Taryba privalo nedelsiant sustabdyti projektą, kuriame transformuotas baigė savo egzistenciją”, ir ištrinti jį. Realijos čia šiek tiek nesutapo su taisyklėmis. Kaip ir visur, biurokratija užtrukdavo šiek tiek ilgiau, nei “nedelsiant”. O jau dėl uždelsimo terminų taisyklės nieko nesakė. Gal šiandien, gal kitą savaitę, o gal tik kitais metais…

**
Numetęs išgertą alaus skardinę į kambario kertėje stovinčią dėžę, jis nušlepsėjo prie šaldytuvo. Neradęs jame alaus, nirštelėjo ir nestipriai paspyrė į šalį, tuoj pat prie šaldytuvo atsiradusį, katiną. Dar kartą pravėrė šaldytuvo dureles – dėl viso pikto. Nieko.
Užmetė žvilgsnį į sieninį laikrodį ir dar labiau suirzo. Liko tik pusvalandis iki vidurnakčio. Be trisdešimties minučių 2000-tieji, o jis sėdi vienas skylėje su vaizdu į kaimyninio namo sieną. Ir taip visas gyvenimas – galvoje pilna idėjų, už nugaros kalnai neužbaigtų darbų, o prieš akis siena.
“Atrodo mano kilni egzistencija taip pat liks neužbaigtu projektu”, - kandžiai šyptelėjo, bandydamas suregzti virvės gale kilpą, prieš tai, apdairiai pašėręs katiną ir išmetęs jį į bendrą laiptinę. Gal kas priglaus…

Neminėk Jo vardo, nėra reikalo. Ir nekeik biurokratų.