Likimo fiasko

Košmarais jis gyvena ir blaškosi suvargęs nakty beprasmėj, nakty bejausmėj. Mėnulis psichopatas pro langą šypsosi ledine šypsena, žvaigždžių spindesys nesuteikia nė menkiausios paguodos. Nutilę vi -
sa: čia nei raudos, nei juoko negirdėti, tik bėgiais bėga ekspresas vai-
duoklis, girdėti darbininkų balsai gamykloj. Jau rytas - neišauštantis rytas. Mums nereikia saulės - dirbam prie tamsos - kaip romantiška, svajinga - gera visiems aplinkiniams. Gera vyturiams - nakties paukš-
čiams, gera šitokį rytą garbinti. O pelėdos: rašytojai, knygų žiurkės, kompozitoriai, dailininkai sau pučia į usą: sau be rūpesčių sapnuoja, ignoruoja tamsą ir į viską nusispjaut jiems. Maištininkai jie, bet kartu-
didžiausi vargšai - niekina jie realybę. Kas iš to, jog nori jie dienos -
psichika sutrikusi maldauja lempos. Ar pamindami didingą ryto šlovę
jie teigia ar neigia? Dievas žino... Bet Jį žudo proletarų vulgarios šne -
kos bei keiksmai ir raudonos vėliavos iš pat ankstyvo ryto: „Dirbam, dirbam, nevalia miegoti, išilsėję jūs ir žvalūs. Kurkim palaimingą mes rytojų“. 7. 00. ir prasidės tuoj išgertuvės, ir alkoholis liesis per kraš -
tus - ne vakare, o rytą. Kas gi „pakeltų“ tiek bokalų tokiu paros metu:
tik tie, kas degradavę jau seniai ir nieko nebeturi. Ir pragerta jų svei-
kata: veidai išbalę, išsausėję, pamėlę rankos. Bet jie gyvena... Jie gy-
vena, jie nemiršta, nes nusispjaut jiems į viską. Su viskuo susitaikyt -
štai stimulas gyvent. Ak, karalaičiai miegantys ir princai, žinau, kaip dievinate jūs skalsią miežinę kavą, tonizuojančią arbatą, tik esant progai, per šventes, pamilstate jus vyną ir šampaną. Argi jūs perneš -
tumėte tris bokalus alaus ir butelį degtinės? Ar perneštumėte gėrimą priešaušry? Rausvi jūsų skruostai, akys žvitrios, bet kas iš to? Jūs psichiniai ligoniai, klipatos gi jūs. Neegzistuojate juk jūs paskendę kvailuose sapnuose. Tos orgijos kasdienės jums sukeltų pykinimą ir vėmimą - neatlaikytų jūsų skrandžiai stebuklingojo vandenėlio. O jis tik stovi kambary savam. Negali jis užmigt, vaidenasi jam, jis, krato -
mas konvulsijų, už lango regi mėlyną žmogystą. Mėlyną žmogystą, juodom akim ir lūpom violetinėm. Prisimena žmogus, jog prieš savai -
tę pas būrėją buvo: norėjo savąjį likimą sužinot. Smalsus jis buvo vi -
sąlaik: knietėjo išsiaiškint jam Visatos paslaptis, save pažinti iš es -
mės. Išbuvo pas tą seną raganą tris valandas ir grįžo iš ten numirėlio veidu - pats kaltas. Išpranašavo šarlatanė jam ankstyvą mirtį ir tiks -
lią datą, kada nutrūks gyvenimo styga ir visa pasibaigs kaip filme. Vi-
si ženklai: ir kortos, ir delno linijos, ir astrologiniai stebėjimai - visi ženklai jam nieko gero nežadėjo. „Ne, to negali būti“ - jis ištarė tai bobai. „Visi jūs pagavikai, mažaraščiai, tik pelno ir šlovės jūs vaiko -
tės. „ „Šitie ženklai - Viešpaties kalba, turi priimti savąjį likimą, turi priprasti, nes Gamta - mūs motina“ - tarė apyžlibė čigonė. 8. 00, o saulės - nulis, mėnulis pasisuko iš vakarų į šiaurę. Mėnulis šiaurėje -
nesąmonė, gamtos dėsnių neigimas ir... Teigimas? Teigimas Gamtos-
Likimo-Dievo. Ne, Apvaizda, Tu tikrai ne toks, negali Tu būti trečias. Tavo mokslas prieštarauja burtams - toms tiesoms bergždžioms. Tu esi gamtos valdovas, bet.. Bet pasirodo, jog Tu tik dievas, o Ji Visa -
galė - Jos sūnus Likimas. Sukniumba žmogelis ant grindų - trumpam užsnūsta. Pabunda - į darbą eiti reikia: reikėjo 7. 00, o dabar 9. 00.
„Kaip pasiteisint man prieš višininką ir prieš žmones. Tai kas, kas ge-
ria darbe jie - juk alkoholis skatina dirbti. O aš abstinentas, nevykėlis.
Darbo grafiko laikytis privalu - pareiga šventa ir taškas... Ne, ne, ne -maištausiu aš! Einu miegot! Šalin, naktie! Žinau aš puikiai, jog tik sap-
ne nuėjęs gulti, atsibusių realybėje. „Tu negali maištaut“ - girdžiu bū-
rėjos balsą skvarbų. „Tu privalai išsiblaivyt ir žengti žingsnį į Mėnulio karaliją. Nebūki tinginys, pasveikink rytą. „ „Nutilk, gyvate, ir susikiški tą savo likimą. Ir susikiški - juk pati žinai, kur. Paspringki, rupūže, sa-
vąja išmintim“. Ir psichopatas pastebi tabletę baltą ant palangės, tuoj griebs, bet ta žmogysta anoj pusėj lango savu žvilgsniu jį paraližiuoja.
Tačiau šį reginį įstabų jis ignoruoja ir garsiai uždainuoja: „Saule raudo-
na, Saule mana, būk mano žmona, juokis diena“. Ir tiesia ranką šis žmogus, ir joks paralyžius negali jo sustabdyti: pačiumpa jis tabletę ir nuryja. „Migdomieji... Aš vos galiu paeiti“ - herojus krenta lovon. Krenta, krenta ir užmiega kūdikio miegu. Aplanko jį keisti regėjimai, bet ne sapnai - autentiški vaizdai, garsai. Ta akinati šviesa, tos gies -
mės ir visa ko centre - žilabarzdis senukas laiko rankose juodo stiklo vazą, apžiūrinėja ją ir kažką po nosim murma. Galop prabyla galingu bosu: „Ei, žmogau, atklydęs pas Mane, ei, gerai įsižiūrėki. Įsižiūrėk į tai, kas Mano rankose - o Mano rankose - Tava lemtis. Žinau, jog pir-
mąlaik turėsi tu palikti Žemę. Bet... Bet Man bus vieni niekai ta vazą sudaužyti ir žus greit visa tai, kas buvo tau išpranašauta. Išgelbėjai mane tu nuo mirties, savuoju ryžtu, neigimu ir teigimu. Užsitarnavai, mielas, Mano malonę“. Ir tėškia žilabarzdis tą niekingą daiktą žemėn -
pabyra šipuliais - likimas žuvo. Likimas žuvo nuo barzdočiaus rankos:
jau nebegirdėsime jo aksominio tenoro. Pabunda iš tos vizijos žmoge-
lis - „Negali būti“ - visa pasikeitę-“Mėnuli, žvaigždės, kur jūs dingot? ''
„Išlydė mus lyg sviestą saulės spinduliai. „