šio amžiaus vaikai

pavargę šio amžiaus vaikai užaugo žili miesto kertėse
matė skęstant namus
atbulai išsidėstant priešmirtinius gyvenimus

norėjo baltų žirgų
kad nujotų pas tas kurios atima
dabar vis dar turi per daug
pučia karštį į vakarą

manė rankom sukirs nesiskirs
dabar lanko tą patį daktarą
veneros pirštas neaplenkė

juk tu – jų motina – nuaudei jiems draugus
ir žirgus krintančius
ir veidus ašarų sugriautus

dabar jie žino ir gražiai pasideda batus
ir įsupa tave į drobules su siūlais saujoj