*

kai tavo sapnai pilni švelniakailių lapių ir sniegenų,
mūsų lova atšąla ir prikrenta sniego, vaikai
rogutes tempia į kalną, kur susikerta mudviejų kojos,
juk tai mūsų vaikai, pažiūrėk, tie kuriuos
rytui artėjant vis sulesa sniegenos -
kapt, mergaitės nebėr, tos žaliaakės, kapt,
berniuko, žiūrėk, lyg nebuvo, tik liko rogutės,
paleistos nuo kalno jos verčiasi, krentam
į sniegą, mano ašaros byra it pupos, dygsta ledynmedžiai,
visas miškas ant mano krūtinės, ant tavo krūtinės
lapės suka lizdus, lapiukus lipdo iš sniego, įpučia gyvastį
vien lapiukai visa mūsų lova, vien lapių vaikai ir nelieka man vietos

o kai tavo sapnai prisipildo ledynmedžių, lapių ir sniegenų,
virsta ledo krisleliais mano sapnai - išbyra ant sniego it raganos kaulai
ir žiba, ir sminga į širdis berniūkščiams  - tomis naktimis

aš sapnuoti kitur išeinu ir žiema pasitraukia