Kadagys

Sruvendama senu kamienu kadagio,
raudodama šakom aplaužytom žemyn,
lijundra po stiklu krankliuką laidoja,
paspringusį ne obuoliu, švinu.

Miškų versmės, bet ne gyvybės, šerdį,
šaknim per gruodą  glaudžia kadagys.
Sugels lietus šimto vasarų bitėm,
kvepės koriu plunksnos juodumo naktis.