Trikampis

Iš žurnalisto bloknoto.

Prisipyliau dar vieną puodą kavos – interviu krypo keista linkme, o vaidinti psichologą visai nenorėjau.
- Man žaliosios arbatos, - sušnabždėjo pašnekovas. - Be cukraus. Nebent turite krislelį medaus? Liepų?

Jums tikrai praverstų šioks toks pašnekovo aprašas: liesas, 1, 85 m ūgio, dvidešimties metų vegetaras. Plaukai pelenų spalvos, pusilgiai, kiek aukščiau kairės ausies – juokingas verpetas (styro kaip šluotražiai, gal ir gerai, kad po Įvykio nusprendė jų nebekirpti per amžius). Įdegęs nuo darbo savo sode užmiestyje (šį sezoną, kai ant bangos aristokratiškas odos baltumas!), trumparegis, bet nenešioja akinių – išmetė, irgi po Įvykio – sako, nenatūralumas, sintetika ir plastmasė užtraukia Baisią Bausmę (galima suprasti). Gana raumeningas, tačiau figūrą darko keistas lininis geltonos spalvos (geltona šiemet visai nemadinga) kombinezonas be rankovių ir juokingi savadarbiai sandalai, sumazgyti iš odos virvelių. Kombinezoną jis apsitempęs ant nuogo kūno – būtų gana seksualu, jei nesidarytų nejauku.

- Ne, mes čia, redakcijoje, gyvename beveik karo lauko sąlygomis, - išsišiepiau, bandydama kurti draugišką atmosferą.
Bandymas tuoj nueis šuniui ant uodegos, kaip kažin ką. Interviu jaunimo žurnalui „Paauglys“ apie kuklumo čempioną, virtusį prisiekusiu „žaliuoju“, įsitikinusiu, kad kiekvienas jo sutiktas pilietis bando jį atkalbėti nuo ekologiško gyvenimo būdo? O medus, pageidautina, dar turi būti ir natūralus! Gal dar rožių nektaro jam turiu pasiūlyti? Ir, po galais, iš kur aš galiu žinoti, kas skynė tuos suknistus arbatos lapelius – pereisi namo, „pagūglinsi“, gal net visų skynėjų Zodiako ženklus išsiaiškinsi! A, tiesa, interneto tu irgi neturi. Trukdo susilieti su gamta ir pudrina smegenis. Be komentarų.
- Gal vis dėlto papasakok – dar kartą ir smulkiai, kaip tainutiko?
Aaa! Kava išsiplikiau gerklę! Įdomu, ar šeimos gydytojas šįkart skirs man laisvą dieną už kenksmingą nervų sistemai šiandieną? Priežastis a) nespėjau prigriebti to naujo modelio sidabrinio diktofono. Priežastis b) rašau į bloknotą, nes jis manęs prašė, kokia gėda! Kaip ten sakė? „Parkeriu užrašytas žodis – vertybė“. Na, žinote... Priežastis c) jis pats. Keistas, nervingas, jaukiantis protą!

Jums galbūt praverstų šioks toks mano asmens aprašas: linkusi į riebalinio audinio sankaupas pilvo srityje (ei, redakcija dar svarsto dėl mikrodietos kurso finansavimo, čia ne aš kalta!) 1, 70 m ūgio, dvidešimt dviejų metų žurnalistė. Plaukai šiuo metu natūralios kaštoninės spalvos, oda balta (spėju gaudyti, kas ant bangos). Aptempta sidabro spalvos palaidinė, tokios pat spalvos siaurėjančios kelnės, balti aukštakulniai ilgaauliai batai juodais raišteliais (šį sezoną  kosmonauto stilius „valdo“, baltos kreminės pudros tiekėjų pelnas išaugo dvigubai – laimei, turiu likučių nuo vasaros sezono, kai kūriau geišos įvaizdį, sutaupysiu).

- Tai buvo Baisi Bausmė – taip ir parašykite, didžiosiomis raidėmis, - jo pečiai nusvyra, balsas užlūžta.
Ooo, pagaliau drama! Dramos mane nervina, bet patinka redaktorei. Norėčiau tabletės nuo galvos skausmo, bet jis nesuprastų: sintetika!
- Kada tai įvyko?
- Lapkritį. Prieš metus. Mano tetos kolektyvinio sodo namelyje šventėme Helovyną, bet aš norėčiau pabrėžti, kad tai yra bjauri amerikietiškosios ekspansijos įtakota tradicija, neturinti nieko bendra su mūsų identitetu. Mano tetos kolektyviniame sode dabar nerastumėte nė vieno moliūgo, ir dėl to mes daug laimingesni, augindami Dievo mums dovanotas bulves!
- Bet jūsų tetos verslas gerokai nukentėjo?
- Mano teta įtikėjo.
- Tačiau moliūgai jai patiko. Ar teisingi gandai, kad, dėl jūsų spaudimo atsisakiusi savo pomėgio ir verslo, teta išgyveno depresiją?
- Aš nenorėčiau to komentuoti. Bulvės šiuo metu jai patinka daug labiau. O mūsų bulvės – ekologiškos, ir dar mes bent kartą per mėnesį garsiai leidžiame Mocartą – juk ir augalai turi protą ir charakterį, todėl...
- Gerai. Taigi šventėte...
- Išėjau į balkoną parūkyti – suprantama, dabar aš šio bjauraus, organizmą dusinančio įpročio atsisakiau, todėl esu švarus ir man nebesmirdi iš burnos – būtinai tai paminėkite! Rūkymas žudo...
- Taip taip, žinoma. Ir kas įvyko tada? Na, mes tai jau esame girdėję, bet norėčiau... Gal prisiminsite naujų detalių?
- ... ir kenkia aplinkinių sveikatai! Jūs menkinate plaučių donorų pasiaukojimą!
- Suprantama, nuo pirmadienio metu. Ar galime tęsti?
- Na... Buvo vakaras. Danguje žibėjo žvaigždės. Iš kambario sklido „Scissor Sisters“ „I don't feel like dancing“, nes visi buvo gerokai įsilinksminę, vartojo alkoholinius gėrimus – bet juk alkoholis – nuodai! Jei pastebėsite kur nors alkoholio reklamą, įspėkite jos autorius apie laukiančią Bausmę!
- Būtinai. Ar galite atskleisti, ką tuo metu dėvėjote?
- Aš vilkėjau juodą vampyro kostiumą, lūpų kampučiuose buvau nusipiešęs porą kraujuotų ilčių – o, man dėl to taip gėda...
- Ir?..
- Tai buvo apverstos lėkštės formos objektas su kiek išsikišusiu bokšteliu viduje. Bet aš negalėjau gerai įžiūrėti, užstojo obels viršūnė. Na, bet tai buvo labai panašu į lėkštę... Švytėjo lyg ir oranžine spalva – kaip koks moliūgas.
- Ar NSO sukėlė jums baimę?
- Ne. Nežinau. Galvojau, kad matau lėktuvą. Keistos spalvos lėktuvą. Žinote, aš to niekam nepasakojau, bet jaučiu, kad atėjo valanda... Norėčiau perspėti, kad Bausmė laukia kiekvieno, kuris gyvena neteisingai... Nusikalsti harmonijai labai lengva... Aš jaučiuosi kaltas – ne, prieš interviu nerūkiau žolės, jūs gi patikrinote mano kraują!
- Suprantama. Dėl ko jus slegia kaltė?
- Aš parodžiau jiems iškeltą vidurinį pirštą... Daugiau niekada nekartojau tos kombinacijos, tai nedora...
- Jiems?
- Objektui. NSO. Viduje juk turėjo kažkas būti, ar ne?
- Manote, tai sukėlė tokią objekto reakciją?
- O kodėl tada spindulys iš jų aparato trenkė į mane? Norėjo pasismaginti?
- Parodykite savo raudonąjį trikampį.

Pašnekovas akimirksniu nusismaukė savo lininį kombinezoną iki pat klubų – aš netgi ėmiau rausti (gal kitomis aplinkybėmis... Bet ne, ne, būtų labai jau nedora. Tabletę man, prašau!). Liūdnai šyptelėjo, sumurmėjo: „Bet man neskaudėjo, tai moralinė Bausmė“. Ant jo pilvo ryškiai švietė degtukų dėžutės dydžio raudonas trikampis – tiesiai po bamba, kad ir kaip nepadoriai ar ironiškai atrodytų.
- Kartais jis ryškesnis, kartais blankesnis, - atsiduso. - Spindulys pradegino mano kostiumą, bet už tai nieko nekaltinu. Kostiumas buvo tikrai nevykusi amerikietiškos kultūros...
- Gana apie tai. Ir niekas nenustatė jo kilmės, reikšmės ar paskirties? Trikampio, žinoma? Ar dar lankote hipnozės seansus?
- Ne – ir nenustatė, ir nelankau. Jie sakė, kad tai susiję su vaikystėje išgyventa trauma dėl katino netekties. Suvažinėjo jį, gyvuliai.
- Trikampis?
- Sielos būsena! Ir šiaip man jau nusibodo tose ligoninėse, ten maitina viena sintetika! O laboratorijose dar blogiau...
- Ar tikrai, kaip teigėte viename interviu, jūsų nebenori merginos? Ar po to įvykio taip ir neturėjote, hm, intymių santykių?
- Kaip jūs nesuprantate?! Jos bijo, kad iš manęs išlįs koks nors keistos formos Svetimas... Ir aš bijau. O nuo egzotikos ieškotojų laikausi atokiau – mano misija yra skleisti gėrį ir ekologines idėjas, kaip aš galėčiau griauti harmoniją spoksodamas į merginų pieno liaukas, kurias jos va taip, panašiai kaip jūs, demonstruoja visiems piliečiams?
O, Dieve. Jis tikrai visiškai nieko neišmano apie madą. Spokso į mane jau aiškiai nepritardamas. Išeik, išeik, noriu rūkyti!
- Bet jūsų lininis kostiumas, vertinamas šiuo aspektu, kai kam irgi pasirodytų gerokai per seksualus... Ir dar ant nuogo kūno...
- Tik šitaip aš suvartoju mažiau audinio. Eee... gal galima dar arbatos?

Iš televizijos pramogų tiekėjo užrašų.

- Klausyk, man rodos, raukiam projekto „Trikampis“ transliaciją. Labai įdomu, bet jau darosi liūdna, - baltos kaip grybo kotas mano asistento ausys neramiai krutėjo, reti balkšvi plaukeliai ant galvos virpėjo į taktą.
- Tu bukas kaip sliekas! Kodėl būtent dabar, kai tam žmogui taip sekasi? Ekologija, švarus oras – o, pagaliau ir po žeme galėsime lengviau atsikvėpti! Ir reitingai kokie – dar keletas tokių pažymėtų, ir mes klestėsime! Daugiau jokių teršalų požeminiuose pliažuose... Genialu tai, kas  efektyvu, - įsikarščiavęs net apspjoviau televizoriaus ekraną, kuriame mirgėjo sidabrinis ir geltonas siluetai. - Valdžia galvoja, aš šou kuriu – ir ką, sakysi, bloga simbiozė išėjo? Minia jau nori jo autografų! Visi jo kaimynai metė rūkyti! Bulves augina, o gal, sakysi, bulvinio blyno aromatas tau nemielas?
- Slieko proteli! Juk jis prarado norą daugintis! Ir turi pasekėjų!
- Pamanyk – turėsim daugiau erdvės...
- O tuos skraidančius aparatus patys gaminsimės?
- Na...
- Ir mėsainius?