Sėdžiu dabar savo kambaryje Kauno priemiestyje. Klausausi vienos iš geriausių klasikinio roko dainų. Kristoffersono „Me and Bobby McGee“.
Janis Joplin kimus balsas primena paauglystę, amžinybės jausmą įkaitusiame panemunio smėlyje.
Janis pasakoja apie vairuotoją Bobby, kelionę sunkvežimiu iki Naujojo Orleno. Visą kelią dainavo, jų sielos džiaugėsi...
Per ilgai ten maklinėjau. Na, tris kartus zondavau jazzo gimtuvę. New Orleans. Juk rašau apie tą visą roką, bliuzą. Privalėjau išgirsti juodžių diksą.
Kartą Niujorke sumąčiau - reikia legendinį Alleną Ginsbergą pakalbinti. Juk jis bytnikų Šekspyras. Jacko Kerouaco draugas. Apie jį dainavo Johnas Lennonas iš „The Beatles“. Jei prozos byto kartos biblija yra „Kelyje“, tai poezijoje - Ginsbergo poema „Staugsmas“.
Trys bado dienos
Tris dienas badavau, rengiausi telefono skambučiui. Jo adjutantas pasiteiravo kada norėčiau interviu. Dar po kelių dienų paskambino.
- O kodėl jūs norite tik sekmadienį?
- Dirbu kitomis dienomis. Žurnalisto algos nepakanka pragyvenimui.
Mano pokalbis buvo išspausdintas 1996 metais.
Vadinosi:
Šešiasdešimt devynerių metų poetas budistas groja pank roką
1984 metais Allenas Ginsbergas drauge su garsių JAV literatų delegacija lankėsi Vilniuje, žiūrėjo Jaunimo teatro spektaklį „Pirosmani, Pirosmani“. Poetas daug keliauja, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Niujorke, Rytiniame Vilidže.
Ar galiu jus pavadinti bytniku?
Žodį „bytnikas“ sugalvojo visuomenės informavimo priemonės. Jų etiketė savotiškai suklaidino visuomenę, neatskleidė tikrųjų šio reiškinio šaknų. Man šis žodis negražus. Primena „narodnik“. Netrukus JAV spauda susiejo šį terminą su įvairiausiomis nuodėmėmis: tarakonais, paliktais vaikais, bombų sprogdinimais, rūkymu, prievarta, purvu, gatvės muzikantais ir pan. Tuo metu dėl visų košmarų buvo kalti bytnikai.
Ar jūs nemėgstate ir žodžio „beat“?
Mano galva tikslesnis pavadinimas būtų „1955 metų San Francisko poetinis renesansas“. Tuo metu žodis „beat“ tapo stereotipu. Mums iškilo dilema - kovoti su priklijuota etikete, paveikti tą kvailystę ar rašyti gerus kūrinius, kad vėliau šis žodis būtų garbingas.
Man atrodo, kad žodis „hipis“ yra mano kartos pasididžiavimas.
Taip. O aš didžiuojuosi tuo, ką mums pavyko padaryti su mūsų etikete. Sukūrėme patrauklų literatūros judėjimą, kuris sujudino visuomenę ir iškėlė naujų idėjų. Garsiausi iš mūsų yra Wiliamas Burroughsas, Gary Snyderis, Gregory Corso, aš taip pat. Be paminėtų žmonių pasidarbavo ir Bobas Dylanas, kurį, kaip jis sako, įkvėpė Jackas Kerouacas.
Prašom, papasakokite apie pokalbius su draugais, apie vakarėlius. Kaip jūs bendravote?
1945 metais Kerouacas, Burroughsas, aš ir dar keli žmonės gyvenome viename bute Niujorke, kartu vakarieniaudavome, daug kalbėdavome apie kūrybą, kurdavome šaradas, spėliodavome žodžius. Tai buvo labai juokinga ir tapo rutina, kurią vėliau aprašė Burroughsas romane „The Naked Lunch“. Kerouacas tuomet rašė „The Town and the City“, o aš kūriau nelabai gerą poeziją, artimesnę klasikinei, rimuotą. Taim skvero valkata Herbertas Huncke'as supažindino mus su pogrindžio slengu, madingais žodžiais... mūsų vakarėliuose dalyvaudavo daug poetų, jie skaitydavo savo naujas eiles. Kartais japonų dzeno stiliumi žmonės gerdavo vyną ir skaitydavo poemas, medituodavo. Tuomet svarbiausias buvo vadinamas „proto nuogumas“, atvirumas, draugiškumas. Kartais baliuose išsirengdavome ir šokdavome visiškai nuogi. Skambant ritmenbliuzui... labiausiai mus tuomet veikė Rytų mintis. Mus domino haiku. Išgryninto suvokimo perteikimas vienu sakiniu. Pavyzdžiui: „Aš nežinojau gėlių vardų ir štai mano darželio nebėra“. Arba dar: „Pusnuogis stoviu prieangyje/ Šviesa ir šiltas lietus“. Tarsi fotografinės nuotrupos. 1951 metais Kerouacas baigė savo romaną „Kelyje“. Iki 1955 metų jis parašė maždaug penkiolika knygų, bet nei viena iš jų nebuvo išleista. Nė vieno iš mūsų kūrinių nespausdino, tad mums buvo labai gera bendrauti, nes visi priklausėme nežinomų menininkų būriui.
Kai kuriems mano šalies skaitytojams gali būti neįprasti kai kurie jūsų stiprūs keiksmai.
Iki 1955 metų tokie žodžiai anglų kalboje buvo uždrausti. Buvo uždrausta juos spausdinti, bet visuomenėje jie buvo plačiai vartojami. Mes norėjome priartinti šnekamąją kalbą prie literatūrinės kalbos. Tą tradiciją pradėjo Ezra Poundas. Ji buvo tęsiama iki Williamo Carloso Williamso, kuris buvo savotiškas mūsų heroinis idealas. Jis rašė atvira forma, baltosiomis eilėmis, vartodamas posakius ir amerikiečių kalbos ritmiką. Kai rašai laisvą savo minčių tėkmę, tai turi būti užrašyti ir populiarūs anglų kalboje keiksmai „fuck you“ ar „motherfucker“. Poetinėje kalboje šiuos posakius buvo sunku įdiegti, bet mes siekėme tikslo priartinti privačią kalbą prie oficialiosios, viešosios kalbos ir stiliaus, kurį kultivavo nomenklatūra. Čia mes turėjome lygiai tokią pat nomenklatūrą kaip Rusijoje ar kitose marksistinėse biurokratijose. Buvo uždraustas Henry Milleris, antikinės Katulo poemos. Nespausdino Jeano Janet. Buvo uždraustas Petronijus. Mano poezija tapo teismo objektu ir teismas buvo laimėtas. Tarp 1957 ir 1962 metų su cenzūra Amerikoje susidorojome, galėjome sakyti viešai, ką iš tikrųjų galvojame.
Nors jums 69, klausotės „jaunos muzikos“. Jūsų lentynėlėje pastebėjau „Talking Heads“.
Klausausi daug muzikos. Dirbau su pankroko grupe „Clash“, su „Sonic Youth“, „U-2“, su daugeliu garažinių ir pankroko grupių. Ką tik išleidau keturgubą CD su savo poemomis, baigiau operą su Philipu Glassu. Įrašų studijoje dažnai pritariu Bobui Dylanui. Groju ir dainuoju.
1984 lankėtės Lietuvoje. Ką ten patyrėte?
Tai buvo rusų valdžios triukas - suorganizuoti sovietų ir JAV rašytojų susitikimą Vilniuje, savotiškai įtvirtinant rusų buvimą Lietuvoje. Jie pasielgė tarsi šunys, kurie šlapinasi ant stulpo, norėdami pažymėti savo teritoriją. Niekam iš Lietuvos rašytojų nebuvo pranešta, kad mes atvykstame. Praleidome Lietuvoje apie savaitę. Mūsų Amerikos meno akademijos delegacijoje buvo ir Arthuras Milleris. Kartu su juo apsilankėme (Nekrošiaus) spektaklyje „Pirosmani. Pirosmani. „
Ką galvojate apie Rytų Europos naująjį kapitalizmą?
Visi meluoja. Didžiausia problema yra provinciali agresija. Žmonės nekenčia vieni kitų. Aš esu budistas. Vienintelis vaistas yra meditacija - neišleiti iš savęs agresijos. Amerikoje laisvosios rinkos nėra. Anglijoje dviem žmonėms, kurie berods net negyvena Anglijoje, priklauso 80 procentų šalies laikraščių. Amerikos žiniasklaidą kontroliuoja 22 žmonės. Jei kalbėsime apie korupciją apskritai, pasakysiu, kad gyvenimą visose šalyse labiausiai bjauroja korupcija žemiausiuose sluoksniuose.
A. Voznesenskis yra parašęs eilėraštį „Riaušės Amerikoje“. Jame prisipažino, kad jį parašydamas jis apšiko ir savo šalį. Tad apie ką kalbėti ir apie ką rašyti? Sapnavau seniai mirusį draugą Solomoną, paklausiau jo, kaip ten aname pasaulyje. Jis man pasakė, kad nieko, tik negalima pamiršti, kad esi miręs ir elgtis reikia taip, lyg būtum miręs.
Prieš atsisveikinant poetas parodė savo meditacijų kambarį, sąsiuvinį, į kurį užrašo ir nupiešia sapnus, dvi bibliotekas, paveikslus. Šiandien Ginsbergo posmą galima perskaityti plakate Niujorko metro vagone - atokvėpis tarp reklamos stendų.
„... saulė ir mėnulis ir medžio vibracijos, maurojančiose Bruklino žiemos prieblandose, šiukšliadėžių ūžavime ir malonioje malonioje proto šviesoje... „
/poema „Howl“/
Jis paliko man savo senus LP. Led Zeppelin, The Doors, Miles Davis...
Po metų mirė Allenas. Jis kasdien fotografuodavo tą pačia katalikų bažnytėlę iš savo buto lango. Ir išleido meninių fotografijų knygą „365 dienos“. Tas pats vaizdelis, bet kasdien vis kitoks.
Na dabar kai kalbinu kokią roko žvaigždę, pasakau, kad esu interviu su Ginsbergu daręs. Tai tarsi suartina. Mat jie dažnai galvoja, jog tie lietuviai - kokie laukinukai.