Iš vasaros atsiminimų

Velniop tą miestą, mane čia slegia patinka tai patinka, bet ne miela.. Pilki namai liūdinčios parduotuvių vitrinos, daug vardinti vistiek jausiuos nesuprasta.
Kaip dabar būtų gera stebėti žvaigždes, žiūrėti i mėnulį, matyti pro savo seno kambario langą mišką, kaip ankščiau. Klausyt vėjo siūbuojamos obelies lapų šnaresio, girdėt kaip krenta obuoliukai, skaudžiai trenkiasi žemę, srasti kaip likimas iš jų išplėšia gyvastį neleisdamas jiems sunokti ir amžiams užmerkia akytes...
Girdėti kaip šnarėdama žolė aprauda juos paskutine malda.
Kas man darosi.. kodėl aš visko ilgiuosi, nepaisant visų blogybių..

Sękančią dieną danguje taip maža debesėlių, o saulė taip šviečia ai lai širdis džiaugiasi:)
Eidama ir klausydama muzikos jaučiu, kad medžiai man šypsos, liesdama jų šakeles  spaudžiu jiems rankas, jos buvo tokios švelnios, nors ir senos. Galbūt po daug metų jų nebebus, bet tų rankų švelnumo niekada nepamiršiu... Tai mano suartėjimas su gamta..:)