Šermukšnių alėjoj.

Šermukšnių alėjoj raudonais takais meilę lyg vaiką nešėm,
Viskas mažėjo už  nugarų, įsiuvo mus į tylą, o mes tryse krykštavom,
Blizgėjo akys, kaip lašeliai nuo slidaus akmens varvėjo spalvotos ašaros.
Dūzgė skraidė aplink bitės, sparneliais plakė į lūpas, maloniai kuteno.
Ryškūs šermukšniai  biro į baltas saujas, skruostuose rausvai atsispindėjo.

Šermukšnių alėjoj, po dešimt minučių, atsipeikėjo vėjas, nušluostė raudonus takus,
Plikas šaltas asfaltas, nutrintas pėdų, kukliai dengias žvyru,
Krito bitės, suirzusios bėgo šalin, paliko mus
Tyliai verkt pradėjo vaikas, tyliai jam dainavom, gostėm, kol ramiai atgulo.
Biro šermukšniai iš saujų, niaukėsi alėja, taškėsi vėjas...