Mintimis atgal

Vėlyvas vakaras buvo ramus, be vėjo. Neseniai praūžusi audra paliko savo pėdsaką: kelios nulaužtos medžių šakos gulėjo vos ne ant pačio tako, pora sudaužytų  stiklainių liekanų tingiai tabalavo ant tvoros, atitveriančios gretimą skurdų nameliūkštį nuo ligoninės teritorijos. Plikais pakrūmiais mėtėsi šiukšlės, vėjo išnešiotos iš blogai uždarytų arba perpildytų konteinerių...
Greitais, energingais, bet tiksliais žingsniais trys aukšti siluetai žengė paradinių ligoninės laiptukų link. Durys, kurios atsiverdamos visada girgždėdavo, šįkart atsivėrė be garso.
Holo kairėje, už stiklinio langelio sėdėjo daili šviesiaplaukė balta seselės uniforma, prie kurios tvarkingai prisegtas ženklelis „BUDĖTOJAS“ aiškiai rodė, ką ji čia veikia. Šalia kažkokio žurnalo, atversto ties horoskopų skyreliu, smagiai garavo kava baltame puodelyje su gėlėmis.
Patraukus skersvėjui moteris susigūžusi persisvėrė per langelį ir žvilgtelėjo į praviras laukines duris. Tyliai uždariusi jas, grįžo į savo postą ir tęsė pažintį su tuo, kas jos laukia ateinančią savaitę.
Nepastebėtos figūros tęsė kelionę.

Trečiojo aukšto laiptų aikštelėje paskutinė figūra stabtelėjo ir atsigręžė.
- Trečias aukštas? – Sušvogždė tylus balsas.
- Ketvirtas. – Užtikrintai mostelėjo eiti paskui jį pirmasis.
Koridoriuje tebebuvo šviesu. Iš palatų, kurių durys buvo praviros, sklido blausios švieselės, girdėjosi sunkiai tariami senučių žodžiai, siekiant palaikyti bent šiokį tokį pokalbį prieš neramų, gal būt skausmo kupiną, miegą.
Pora stambių seselių žingsniavo koridoriumi nešinos padėkliukais su vaistais. Vienur kitur galėjai išgirsti iš palatų sklindančius valdingus, kupinus energijos prižiūrėtojų balsus.
- Petraiti, čia tu deguonies aparatu kvėpuoji?
- Aš – silpnas balselis – bet stringa, purškia.
- Nieko nieko, va, imk doksicikliną, o aš pasakysiu, kad aparatą sutvarkytų. - Ir seselė baltomis panešiotomis šlepetėmis nušlepsi į kitą palatą, nešina keletu termometrų.
- Kuri? – paklausia antroji žmogysta.
- 409 – atsako ir sustoja ties baltomis durimis. Rudas trikampis su skaičiais 409.

Viduje tylu, nesigirdi nei seselių raginimų gerti vaistus, nei moteriškių ir diedukų pašnekesių prieš miegą.
Tamsu. Pro didžiulius langus atsiverianti naktinio miesto žiburių panorama priverčia akimirkai sustoti ir pasigėrėti. Tik ketvirtas aukštas, bet ligoninė ant kalno, taigi, viskas kaip ant delno.
Palatoje tik viena susigūžusi figūra lovoje, gerai apklostyta lengvu, bet šiltu užklotu. Sunkus alsavimas pasigirsta vos įžengus pro duris; nosį riečiantis kvapas nenustebina svečių, - senatvė turi savo specifinį kvapą.
Pirmoji figūra tykiai prisėlina prie lovos su seniuku ir pritūpia.
- Miegi? – Drąsiai paklausia.
- Argi galėčiau? Laukiau... Ilgai ilgai aš jau laukiu. – Sunkiai šnopuodamas išspaudė senis, nė neatmerkdamas savo senų akių ir nesujudėdamas.
- Gal be reikalo?
- Laukiau? Ne, nemanau.
- Atsimerk, ir pažvelk į mane. – Geraširdiškai pasiūlo lankytojas.
- Tada norėčiau matyti akis, o ne tamsą po gobtuvu.
Žmogysta nusiima gobtuvą – ant pečių klesteli rusvų plaukų kupeta.
- Na?
Seniokas atsimerkia ir prisimerkia, truputį kilsteli galvą ir nustebęs žiopteli.
- Graži, bet tokia šalta. Net drebulys nukrėtė...
- Tiek to. – Atsistoja moteris, tarsi būtų suirzusi. – Lyg ir privalau paklausti, galbūt nori likti?
- Tavo vietoje? Ne... Ne. – Atsidūsta ir vėl užsimerkia. – Kam man tai, tenoriu ramybės.
- Nejau esi toks tikras, kad ją gausi... – Eidama link bendražygių puse šypsančių lūpų sušnibžda moteris, bet seniokas neišgirsta.
- Na, skubam. – Paragina ji kitus.
Aukštieji vyrai, stovintys prie durų, priklaupia prie senio ir šio kūnas, seniai jau nepaslankus tiek, kiek jaunystėje, ima blaškytis kuklioje, viengulėje lovoje. .
- Kam visa tai? Kad, neduok Die, nenumirčiau ramiai, be skausmo?
- Tu bijai. O baimė parodo, koks drąsus esi ar gali būti. Skausmas... Apvalo. – Iš kitos palatos pusės atsako moteris, bet jos balsas nesukelia jokio aido erdvioje patalpoje.
- Aš žinau, kad nesu drąsus! JIS žino, Jie žino! – mosteli jis į vyrus, parklupusius šalia. – O skausmas... Per gyvenimą aš jo trigubai patyriau, nei dabar. – Ima gintis jis, nors ir nėra puolamas. Akys žėri tamsoje – jose atsispindi rimstančio miesto žiburiai, kaupiasi skaidrios skausmo ašaros.
Kol moteris tyli, parankiniai vienu metu atsistoja ir pasitraukia.
Nuilsęs senio kūnas nurimsta lovoje, bet akys vis dar taip pat guviai spindi, laukdamos galo.
Moteris priėjo ir lenkėsi senio link, kai šis tarė:
- Mes jau buvom susitikę. – Ji atsitraukė. – Tada, pameni? Tada, mano ūkyje. – Žodžiai veržėsi iš džiūstančios gerklės. – Tada pasirodei man visu savo grožiu.
Moteris klausiamai linktelėjo galvą.
- Kai jis korėsi. Kai įlėkiau į daržinę, pameni? O tu stovėjai šalia...
- Taip, - prisiminė.
- Sakei, jog virvė per silpna, pati nutrūks. Tomis akimirkomis išplėšei labai didelę mano gyvenimo dalį...
- Neišplėšiau, taip turėjo būti. – Lediniu balsu, be emocijų, tarė moteris.
- Turėjo, bet juk galėjo būti ir kitaip! O dabar stovi čia, manęs...
- Kiekvienam savas laikas, kaip turi būti, taip visada ir įvyksta. – Vėl pasilenkė prie senioko ir padovanojo paskutinį bučinį. Šįkart be skausmo ir baimės.

Ji atsitraukė ir ėmė judėti durų link. Jautė burnoje išsisklaidančią gyvastį, tarp dantų stringančius prisiminimus ir liežuvį kutenančias aistras. Mintyse kartojo: baimė parodo, koks drąsus esi, ar gali būti. Skausmas apvalo. Mirtis išlaisvina.
Suglebęs senio kūnas tysojo lovoje. Viena iš aukštųjų figūrų užmerkė susitingusias akis savo putlia ranka. Kita figūra priekaištingai pažvelgė į jį.
- Nereikėjo.
- Senas įprotis. – Atsakė šis ir abu išskubėjo paskui pirmąją.

- Kodėl niekas nenori likti? – Daugiau retoriškai paklausė moteris jiems tolstant nulūžusių šakų apsuptu taku.
- Ne visi gali.
- Jie tikisi. – Atsakė šie, nors ir patiems buvo smalsu sužinoti tikrąjį atsakymą.
- Ne, jie gali. Bet jie drąsūs. Kiekvienas pasitinka mane ne tik su baimės ir skausmo šešėliais akyse, bet ir su didžiule pagarba.
- Ir tikėjimu, – pakartojo vienas.
- Mes buvom tik niekingi bailiai, pasirinkę šitai. – Tarė ji ir visi trys dingo už ligoninės vartelių.