Naktys (ištrauka)

Jis dažnai pas mane ateidavo. Atsisėsdavo ir sėdėdavo nieko nesakydamas. Kartais jo akys būdavo liūdnos. Bet jis nesakydavo kodėl. Tik žiūrėdavo į kažkokį tolimą tašką. Gal į savo tikslą. Įsivaizduojamą ar tikrą.
- Kas šiandien matyti? - paklausiu.
- Blaškausi mintimis tarp dviejų pasaulių. Bet nei vienas netraukia labiau nei kitas. Nežinau ar noriu šviesos ar tamsos.
- Tu ko nors ilgiesi?
- Kartais galvoju, kad nenoriu gyventi vienas. Apskritai nenoriu gyventi vienas. Likti su savimi kartais per daug baisu.
- Tu negyveni vienas.
- Mes visada gyvename vieni. Aplink daug žmonių, su kuriais bendraujame, bet sieloje esame vieni. Kai atveriu sielą, girdžiu gergždžiant duris. Turbūt per dažnai ją atidarinėju.
Jo akys nuslysta horizontu. Man tamsoje sunku jį matyti, o jis jį įsivaizduoja.
- Sapnavau krentančius gėlių žiedus, - vėl prabyla jis.
- Kokių gėlių?
- Visokių. Jie krito iš kažkur aukštai. Jų buvo tiek daug. Aš negalėjau nieko per juos įžiūrėti. Jie krito, krito... Aš skendau.
- Gėlėse?
- Žieduose. Jie buvo be kotelių. Nukirpti prie pat žiedo.
- Kokios tai buvo gėlės?
- Rožės, tulpės, chrizantemos, lelijos... Neprisimenu. Aš plaukiau lyg per jūrą.
- Keistas sapnas.
Jis atsiduso. Vėl sėdėjo tylus. Jis buvo toli nuo savęs. Aš tą jaučiau. Dabar žianau ką reiškia tie žiedai. Bet nebegaliu jam pasakyti.
Mes sėdėjom tylūs. Jis kažkur skraidė, o aš plaukiojau žiedų jūroje. Nejučia šypsojausi. Skendau toje gausybėje. Jie buvo minkšti ir švelnūs.
Jis dar kartą tyliai atsidusoir tarė:
- Iš tiesų norėjau tau pasakyti... Inai vėl prasidėjo. Šiandien buvau nuėjęs. Jos motina sakė, kad jau trečia diena taip...
Liūdnom akim jis nedrąsiai žiūrėjo į mane.
- Jai vėl depresija? - paklausiau.
- Galvoja, kad Marius nežuvo. Klykia, kai motina sako, kad turi su tuo susitaikyti.
- Nuo tada, kai viskas įvyko... Žinai, man atrodo, kad per tuo tris mėnesius jai ir nebuvo pagerėję... Gal tik taip atrodė. Gal tik norėjom tuo tikėti... Kad viskas gerai, kad bus kaip seniau. Bet niekas nebus kaip seniau. Jo nebėra – mes tai suprantam, bet širdyje ir patys kartais tikim, kad jis grįš. Gal ir jinai supranta...
- Jinai jam rašo laiškus. Į Angliją...
Nežinojau ką atsakyti. Nežinojau kaip elgčiausi aš pati.
- Gal jinai taip bando save nuraminti, - tyliai pasakiau.
- Jinai ir toliau pasakoja, kad išvažiuos pas jį, kaip jie gyvens kartu, kad jis jau nusipirko namą. Tie laiškai po kurio laiko grįžta. Su užrašu „Adresatas miręs“. Jos motina išima juos ir deda į stalčių. Šiandien išėmė dar du...
- Gal reikėtų Inai juos parodyti. Gal tada suvoktų, kad jo tikrai nebėra.
- Jos motina galvoja, kad būtų dar blogiau, - jis nuleido galvą. - Daktarai pataria ją gydyti... Ta prasme, uždaryti...
Mes tylėjome. Aš galvojau apie Iną ir Marių. Prisiminiau jų bendrą nuotrauką, kurią jinai  atsiuntė man elektroniu paštu. Po ja buvo parašyta: „Čia mes Šventosios papludimy. Kai grįšiu pamatysi visas. Tiesiog negalėjau susilaikyti neatsiuntusi tau šitos. Jinai man pati gražiausia. Parašyk man. Bučiuoju tave į žanduką (Marius nesupyks). Iki“ Nuotraukoje jie apsikabinę stovėjo jūroje. Švietė saulė. Jie šypsojosi. Aplink buvo daug žmonių. Bet jie išsiskyrė iš visų. Jie spinduliavo džiaugsmu ir meile. Grįžo po savaitės ir iš karto atvažiavo pas mane. Su visais daiktais. Po mėnesio jis išvažiavo į Angliją. Ten dirbo jo draugai, todėl greitai priėmė ir Marių. Po metų per varžytines jis nusipirko nedidelį namą. Atsiuntė Inai nuotrauką ir pasakė, kad kai jinai baigs mokslus, jie ten gyvens. Jinai skraidė padebesiais iš laimės. Niekas net neabejojo, kad taip ir bus. O po to vieną dieną mes sužinojom, kad jis mirė. Kažkoks džipas jį ištaškė į gabalus. Inai sakėm, kad jis mirė ligoninėj nuo sužeidimų. Kad prašė pasakyti, jog ją myli. Kad tikėjo, jog pasveiks ir jie vėl bus drauge. Iš tikrųjų net nebuvo ką vežti į tą ligoninę. Gelbėtojai rinko jo kūno dalis po visą kvartalą. Ina puolė į depresiją, rijo vaistus saujomis, kad tik nustotų verkti ir negalvotų.
- Ar prisimeni kaip jie su Marium kartą gamino saulėgrąžas šokolade? - paklausė jis.
- Aha... Sakė, kad tą dieną lijo ir nebuvo ką veikt...
- Jinai prašo tik tų saulėgrąžų...
Aš atsidūsau.
- Ar motina jai nupirko? - paklausiau.
- Nupirko... Aš tau dar kai ko nepasakiau..., - jis nutilo.
Aš patraukiau jį už rankos.
- Ko nepasakei?
- Kai trečiadienį jos motina ištraukė grįžusį laišką ir norėjo padėti prie visų, stalčius buvo tuščias...
Abu kurį laiką tylėjom.
- Jinai gyveno iliuzijoj. Jos motina padėjo ją išlaikyti. Reikėjo parodyti iškart, kai grįžo pirmas, - pasakiau ir nusisukau.
- Pasirodo jinai visą laiką rašė, kai mes galvojom, kad jai geriau, - pasakė jis.
Aš žvelgiau kažkur toli į naktį.
- O tu ar rašytum? - tyliai paklausiau ir priglaudžiau galvą prie jo peties.