Baso aukštuomenės atstovo išmintas kelias

I

Aplink nėra gėlių kurių žiedlapiai
tau pasakytų myli ji tave ar ne.
Nėra emocijų kurių muzika užlietų
tavo kūną pamačius ją.
Nėra čia ir tavęs.
Žmogaus kuris sprendžia likimą savo…
čia teatras… pilnas drabužių ir netikrumo…
Nuspręski pats ar lėlininkas ar lėlė tu…
Sakau „žmogau” tau ir tu apsidairai
„O kur gi jie – žmonės?”
Čia daug žmonių daug medžių virtusių
žmonių paminklais…
„Kodėl paminklai?” klausi tu manęs.
O aš tyliu lyg seseris pardavęs būčiau
kurių aš niekada ir neturėjau…
Staiga sakau „Lėlė padaroma iš medžio.”
Tu nustembi… ir tavo akyse aš ašaras matau…
Jos su skausmu su širdgėla atėję…

Lietus nuplauna mus
ir mūsų dulkes neša vėjas…
Čia mūsų nebėra…
Ant kalno tik vienišas poetas…
Neradęs pasakančių tiesos gėlių…


II

Aš išvažiuosiu ir nūnai
galėsi manęs jau nebelaukti.
Kažkur toli man pažadėtas rojus
o tiktai iliuzija vien tik apgaulė
sugalvota mistiko žvitriai…
Išeisiu aš keliu pramintu baso aukštuomenės atstovo
jam įkandin tarsi koks paukščio balsas
bepročio čaižus juokas sekė…
Bet man geriau… turiu batus ir neraižys
man kojų akmenys aštriausi…
Matau čia liejos kraujas
regiu čia liejos vynas iš žaizdų…
aukštuomenės atstovo baso…
Mane lydės gegutės
laikrodinio paukščio
balsas…
Nesuskaičiuotos dienos nakties vėsa
lydės mane ir trauks tolyn…
„Bet kur bet kur?” sustojęs aš paklausiu…

„Seneka, ar čia tu mane lankai?”
bet nusigręžia nuo manęs tas pagyvenęs vyras
filosofas aukščiausias… tik spėjau pamatyti aš
žaizdas ant jojo rankų…
ir pasakiau sau „pasitrauksiu…”


III

Dabar praėjus rodos visam amžiui
poetas lanko kapą to kurs pasitraukė
kaip Seneka… kilniai ir išdidžiai…
Ir prie to pat visai kitaip…
jis pasitraukė iš meilės Jai…
iš meilės žodžiui „meilė”…
ir neapykantos kažkam…
Kareiviai jam supylė kalną
žemes pasemdami šalmais…
„Ar jis toks didis buvo?
Ar jis tebuvo basas valkata
sėdėjęs tuo metu tenai?”

Neapsisprendžia ir nueina tuo pačiu keliu
kurį išmynė basas aukštuomenės atstovas
kuriuo nuėjo ir batuotas ponas…