Bokštas

Kai pirmą kartą pamačiau Jelciną, motina rėkė ant tėvo, jog nedrįstų dar kartą pasielgti neatsakingai šeimos atžvilgiu. Buvau sulysęs penkiametis berniūkštis, nekenčiantis darželio mergaičių ir karštai pamilęs popietinės pamainos valytoją.
Jelcinas man pasirodė panašus į citriną milžiniška nosimi, ruplėta oda ir šelmiškai nenuspėjama akių giluma.
Tėvas atkirto, jog Tėvynė visų svarbiausia. Tuomet motina parkrito ant lovos aksominio užtiesalo isteriškai juokdamasi, nors mačiau ašaras. Aš vis žiūrėjau televizoriaus ekranan, o senstelėjusi žmogysta žvelgė į mane.

Valytoja visuomet pasirodydavo puse trijų popiet. Atsiguldavau žaidimų aikštelės viduryje, tarp išsimėčiusių spalvotų kaladėlių ir paslapčiomis tyrinėdavau jos kojas. Mėsingos kojos kilo viršun ir troškimų bokštas, grožybes dengė šviesus sijonas. Ji sukdavosi aplinkui plušdama, o aš veizėjau ten, nuo ko akių negalėjau nusukti. Ir jos šlaunys buvo ne ką mažiau ruplėtos už Citrinos nosį.

Gorbačiovas... Prisimenu motiną, sėdinčią su kaimyne prie televizoriaus ekrano ir verkiančias. Jos ištarė „Gorbačiovas atėjo“ taip tūžmingai, jog akimirksniu pravirkau pralenkdamas jų raudesius isterišku klykimu. Kaip ir visas mano silpnąsias vietas, motina įsidėmėjo tai. Vėliau bent ketvertą vasarų močiutės sodyboje iškrėtus pokštą, gąsdindavo Gorbačiovu. Nučiūdavau akimirksniu ir tuoj pat padėdavau nuravėti lysvę morkų ar šieną sukrauti į kupetas. Galiausiai visa tai įgavo tokį pagreitį, jog įtikėjau, kad kurią dieną pro sodo vartelius įžingsniuos Gorbačiovas, pasidabinęs blizgia plike ir taip suktels man ausį, jog žibuoklės akyse pražys.

Močiutei to buvo negana. „Kepk blynus diedui! „ - paliepė vienąryt. Kur tau! Parodžiau liežuvį ir nubėgau į daržinę. Dažnai ten slėpdavausi. Iš šieno sukdavau mažyčius žmogelius. Vasarų pabaigoje būdavau prikaupęs visą armiją. Tik negalvodavau, prieš ką: senelę ar jos tąjį taip įsikalbėtą Gorbočiovą?

O motina kokia apsukruolė... Šešiametį vaikį vadino suaugusiu bernu, nes iš kažkur atkapstė, jog žvilgčioju į valytojos šlaunis. Galvojau su visomis grindimis prasmegsiu po žemėmis. Dvi valandas stovėjau tamsiausiame virtuvės kampe, kitame kabaryje girdėdamas jos ir tėvo ritmingus šnopavimus. Vėliau susivaidijo, garsiai minėdami paslaptingąjį Bokšto vardą. Jie tyčiojosi iš manęs?...
Vakare mano kambaryje - spurgų mugė. Dievinau jas. Dar ir dėl to, jog kaip niekas kitas priminė valytojos Veronikos krūtinę. Tąvakar motina pasirodė tarpduryje su sviestinukėmis, ir, pasakiusi, jog man, kaip ir tėvui, terūpi tik tarpukojis, paliko mane sėdėti suglumusį stalinės lempos šviesoje. Man, kaip ir tėčiui, rūpi Jelcinas! Tiesa, tėvas nuolatos kalbėdavo ir apie kažkokį bokštą, tačiau aš jo akyse nebuvau matęs. O motina to smaigalio nekentė, kaip ir močiutė, - lyg susitarusios.

Einant šeštų metų antram mėnesiui nuo mano gimimo, teko patirti tikrą ašarų balių. Buvo susirinkusios visos: davatkos iš gretimos laiptinės; močiutė, iš kaimo atsivežusi besišeriantį katiną Rainių ir apsistojusi mano kambaryje; kuoduotoji kaimynė Irena su ūgtelėjusia dukra, kuri, spitrydama į ekraną, žviegė labiausiai. Ir, žinoma, motina. Apsivilkusi juodą kostiumėlį lyg ruošdamasi išeiti, ji grąžė rankas ir nenustygo vietoje. Neverkė. Keista ji buvo.

Stovėjau tuomet tarpduryje, įsispyręs į gigantiškas tėvo šlepetes ir pirmą kartą išvydau BOKŠTĄ. Aplinkui jį žmonių begalės šventė balių. Visi stumdėsi, rėkaliojo, matyt, bilietų buvo per mažai, o visi troško patekti į puotą, vykstančią bokšte. Kažkur girdėjau, jog ir Gorbačiovas norėjo ten patekti. Sirgau už jį!
Sėstelėjau ant lovos ir drąsiai pratariau, jog jei Gorbačiovas nepateks į bokštą, bus nesąžininga. Juk jis taip aistringai troško...

Prisimenu su ilgesiu tas kelias savaites, kuomet išėjau ieškoti tėvo. Nešiau jam šlepetes. Tačiau galiausiai nesvietiškai pasiilgau valytojos Veronikos. Arba jos šlaunų - nežinau... Grįžau. Stovėjau šlapias nuo lietaus tarpduryje, kuomet pamačiau motiną. Šalta kaip ledas. Visuomet taip. Ji dar sykį ištarė „tu toks pats, kaip tavo tėvas“ ir paguldė mane į šiltą lovą.

Bėgant metams tėvas paliko motiną ir išsikraustė gyventi pas Veroniką. Kvailys buvau, kad papasakojau apie jos šlaunis. Matyt, ir jis jas įvertino. Bet šlepetes pasilikau.
Gal Jelcinui jų reikės.