Padovanojai man tai ko labiausiai reikejo...

Pasakyčiau Tau daug meilės kalbų,
Atneščiau iš dangaus saulę.
Dar prie to pridėčiau truputį lauko gėlių,
O už tai paimčiau tik nedidelę meilę.

Valdyti Tau leisčiau kaip ir tada,
Ant galvos uždėčiau džiaugsmo karūną.
Nieškočiau priežasties niekada,
O paimčiau nedaug, to niekur nebūna.

Jausmus atiduočiau, tik Tu juos imk,
Atėjus šypsokis ir verk ant peties.
Ir džiaugsmo minutėj liūdesį manyje paskandink,
Man juk reikia irgi, kaip Tau to paties.

Aš likimo neklausiau ir pats jis to nepasakė,
Neradau ir kur parašyta ar kas tai kalbės.
Tavo nagučiai mano kūną tik draskė,
Aš gavau, ko  niekas duot negalės.

Iš kur atėjai ir kur pasiliksi?
Klausti man nereikia ir nereikės.
O jeigu likai čia ir bent akimirka šalia užmigsi,
Lovoj sapnai man realūs tokie prasidės.


Ar gali pasakyti, kaip sugebi šitiek Tu duoti?
Būti tokia, kuri viską manyje užkariauja.
Ir kodėl lemta vėl gi viską žinoti,
Aš manu, kad ir kas yra buvę-Tu viską atnešei naują.

Už paskutinį bučinį šiandien,
Stotyje atliktą, patirtą ir išsvajotą.
Iš širdies meilės eis meilės,
Aš turėsiu tai, kas nebuvo dar duota.

Ir liūdesio minutė staiga aplankys,
Reikės kažką mylėt taip giliai.
Eisiu vienas atgal, bet akys Tave išvys,
Ir ilgesio Jausmu Tu išlikai.

Krentu į tavo rankas,
Ėjau ten jau daug laiko.
Jose parašiau šitas eiles,
O akys Tavo jas tegul po raidę paskaito.







Ovidijus 2004 09 19