Sustok akimirka žavinga,
juk tu man taip reikalinga!
Be tavęs aš sudegsiu ugnyje,
arba sustingsiu šaltame lede...
Be šios akimirkos deja,
jo nebematau šalia...
Bet ne....
Užgesusios akys, išblankusi šypsena,
sustingęs juokas, netvirta laikysena...
Štai ką man akimirka turėtų priminti,
kad sugebėčiau aš jį užmiršti...
Tikiu ateis diena tokia,
kai nebeliks jo širdyje,
skrajosiu as tada laisva,
kaip ryto saulės spinduliai lange...
Įkvėpsiu gryno oro aš tada,
kaip kadais, kai dar buvau maža...
Ir baigsis taip mana kančia...