Draugams

Jūs mane palikot, jūs išėjot,
Pamiršę mane, išskridote toli,
Ir net nepastebėjot,
Kas darosi mano širdy.

Jūs nesugebėjote išgirsti
Mano šauksmo aido, aimanų.
Jūs galėjote tik apsisukti ir nueiti,
Kai man reikėjo tik žodžių gražių.

Jūs mane apleidot ir mane pamiršot,
Nors man taip reikėjo jūsų žvilgsnių šiltų.
Jūs paparasčiausiai pasitraukėt,
O man aplinkui tik trūko malonių veidų.

Sužeidėte širdį ir kraujuoti ją palikot
Be gailesčio ar sielos graužaties.
Sugriovėte vilčių pilis, tamsiame rūke išnykot,
Nors netikėjau, kad pagalbos rankos niekas neišties.

Palikote juodus griuvėsius marmurinio akmens.
Na, negi negirdite atkaukiančio vėjo rudens?
Išėjote kažkur toli, toli...
Na, negi nematote, kokia ši ašara tyra, skaidri?