Bėgan, slenkam, plepam, verkiam-
Nesustojam mes laiku.
Gyvenimas vis lekia
Pašėlusio mustango kojų greitumu.
O tu sustok, savo žvilgsnį pasauliui dovanok:
Stebėk spalvas, besikeičiančias, gražias.
Ten žalias žiogas čirškia sau linksmai,
Bitelė šoka polką išdidžiai.
Vėjelis vilioja, kviečia vis tave
Į pasakų šalį
Tapt jos dalele.
O man gražu. Koks skirtumas banalu ar ne? Visi šaukiame klišės, štampai, banalybės, bet jau ir nebe banalybės tampa štampais. Ne visada norisi skaitamt sukti galvą, kad suprastum, apie ką parašyta. Kodėl nerėkiam, kad Salomėja banalu, Maironis banalu? Pavarykim jų stilium ir mus įvertins 1. Bet jie Klasika, mielieji. Kažkas pasakė, kad banalybės gražu neapsiskaičiusiems... Aš apie save, sorry, taip nemanau. Tokie eilėraščiai man kartais primena gaivaus vėjo gurkšnį. Sorry, jei ką įžeidžiau, nieko amneniško.
p.s. fantasysek, man patiko
nuvalkiotas tekstas - jokio originalaus pastebėjimo, atradimo, metaforos naudotos ir gerokai nunaudotos. rimas - tiek, kiek jo yra - tragiškas.
autoriui siūlau pirma paskaityti poezijos, ir tik perskaičius jos visą krūvą knygų, imtis rašymo.