senolė

Senolės rankos - trauklapiai
krištolo gonkose sugeria nerimą
čiurlioniška ramybe
užtvindo trūkčiojančią erdvę
akys išblukę akivarai
kadaise juose kažkas skendo.
Pro langus bijūnai su laumėm
tylėdami lipa, alsuodami dievišku kvapu
pavakario saulė su upe kalbasi,
žalčiai mano krūtinės saulėkaitoj šildosi
ir svyra prisirpusios vyšnios
sukruvindamos baltas rankas
Senole po laukus vaikšto dainuodama
per paukščius su Dievu kalbasi, tik
baltos skarelės kampas kyšteli iš žalios jūros
Taip sugeba senolė sustingdyti laiką
dainuodama apie sakalą vyšnių medely,
sėdėdama čiurlioniškam soste
nematomu sparnų pavėsy...