Žydra svajonė

Žydra žydra svajonė
Gėlės geltonu žiedu.
Miglota, bet kartu spalvinga,
Tauri, bet slėpininga.

Gėlė geltonu žiedu
Siekia atkakliai
Žydros žydros svajonės,
Kuri, juk, taip aukštai.

Naktim ji kalbasi su vėju,
Mat vėjas apkeliavęs daug,
Jis glosto žiedą jos geltoną
Ir miega lig aušros su ja.

Rytais ji tauškia su bite,
Gyvenimas jas suvedė kartu.
Nors motina gamta maitino jas abi,
Likimas nelaukė, neklausė „kuri? „.

Apniukusią dieną, kai debesys paslėpė dangų,
Gėlė geltonu žiedu kankinos labai,
O naktį vėjas parskridęs
Pamatė ją vystančią, kitam kely...

Bet vėjas piktas, atkaklus,
Įsiutęs audrą kėlė,
Jisai šnibždėjo švelniąją lopšinę
Ir visą naktį glamonėjo ją.

Tačiau gėlės jau
Niekas neprikėlė.
Tik vėjas nesuprato dar tada,
Kad žiedą mato paskutinį kart.

Kartu su rytu,
Su paprastu švelniu jausmu,
Gėlė geltonu žiedu
Pasiekė svajonę.