Lyg tuščias popieriaus lapas –
apsnigtas laukas...
Pirmasis įrašas –
mano paliktos pėdos,
vedančios
į kaskart ilgėjančią dieną,
į tikrą, nesumeluotą žodį,
į atvirą, pulsuojančią rytdieną.
Tikiu: pasitrauks abejonės,
atodrėky ištirps
netikri pažadai,
o priešai įgis išminties.
Tikiu, jog pro šalį praskries
ledinės nuoskaudų strėlės,
kai jas paleis
patys artimiausi žmonės...
Magiška sausio pradžia
gydo
praėjusių metų žaizdas
ir kaskart
vis iš naujo
atrandame patys save.


Izabelė Vasarė



