Dedikacija Žmogui

Artėja audra, dūžta viltys - maišosi juoda ir balta.
Neverta tikėti stebuklais - išsigelbėti nebepavyks.
Supranta dvasia, nors dar protas dvejoja - žmogus nėra visagalis.
Tai ne košmaras, tai vyksta išties - sapnas yra realybė.

Melskitės, broliai ir sesės, likimas jum nepadės.
Kas buvo lygšiol, vien žaidimas - iliuzijos tampa tikrove.
Virpa širdis - ji bejėgė, net meilė nėra išeitis.
Kas žemiška ir kas žmogiška - juk viskas taip netobula.

Skęsta tiltai, griūna bokštai - matyt reikėjo tvirtesnius statyti.
Dega miškai, tirpsta ledynai - ir gamta netaps atrama.
Ave Marija gieda angelai, o ką jiems belieka daryti?
Griūna pasaulis, miršta žmogus - tokia žiauri kasdienybė.

Šypsokis, neniurzgėk, mylėk kiekvieną priešą -
Pasaulis netaps rojum, kol žmonės nesikeis.
Atrakcija didžiausia - kaimyno tvartas dega,
O veidrodis paslėptas - baugu į jį žiūrėt.