Beprotis

Aš ne tu, nė nepanašus.
Aš žmogus... kitas žmogus. Kitoks...
Slepiuosi čia – gyvenimo gilumoje,
Savo proto vingrumoje. Nesuvokiu...
Nė kiek neegzistuoju...

Negalvoju apie, meilę, laimę,
Seksą ar palaimą. Nenoriu...
Klydau – maniau, kad egzistuoju,
Dabar nebemanau ir negalvoju.
Aš kitoks!!

Aš žmogus, bet ne kaip tu.
Noriu būt kaip tu...
Nenoriu būt mąstytoju – išminčium
Ir būt sudegintas ant laužo.
Bet esu toks ir su ja aš nesiskirsiu,
Savo beprotybės nepaliksiu.

Visi jausmai smelkias pro mane,
Jų mintys lieka galvoje.
Kodėl aš ne visatos centre??
Nenoriu būti čia, noriu ten...
Ten kur visatos pabaiga,
Įstabaus mano proto pradžia.

Nesmerkit ir neteiskit!!
Kodėl to nesuprantat??
Aš ne protas įstabus,
Nors taip ir nemanau. O  ne,
Štai vėl prieštarauju pats sau!

Aš žmogus, nepakaltinama butybė…
Nesuvokia būtybė, suspaustam kūne.
Būtybė su subtilia beprotybe...
Neteiskit, aš pats savęs nesuprantu...