Luana: Ne aš viena peikiu Ameriką, popsą, kokakolą, kramtomą gumą, mėsainius, storas moteris, Holivudo filmus ir visą tą plastmasę.
Šiaurys: Man taip pat ne viskas patiko tame krašte, tačiau linkęs mokytis iš to, kas gera, įdomu, nauja. Rašau apie roko ir džiazo muziką. Ten neteko viešose vietose girdėti prastos muzikos. Per maždaug penketą metų Niujorke, Čikagoje, Los Andžele, San Franciske ir Naujajame Orleane įsitikinau, jog jankių skonis tikrai neįtikėtinai geresnis už europiečių. Tokios saldybės, kaip „Modern Talking“ ten neišgirsi niekur. Sunkiai dirbantys „rednekai“, suprantama, laisvalaikį leidžia žiūrėdami komercinius kino filmus, sporto varžybas. Jų intelektas ribotas, bet yra ir elitinių, puikių filmų, kurie ne visuomet pasiekia Europą. Storos moterys ten nesikompleksuoja, bet jų tikrai nėra labai daug. Vyrauja sveikos gyvensenos ir sporto kultas. Gal kiek skeptiškai žiūrima į meną, deja, toks nusiteikimas ir Lietuvoje jau populiarėja. Niujorke iš viso neesu matęs gatvėse prekiaujamu kiču. „Gulbytės“ ten ko gero sukeltų šoką. Taip kad plastmasės, gal net daugiau Europoje, o ir Lietuvoje.
Luana: Kodėl Lietuvoje vyrauja prasta amerikietiška kultūra? Filmai, reklamos, bestseleriai? Kodėl čia visas tas mėšlas populiarus?
Šiaurys: Manau, versilininkai nori įtikti masėms. Lietuvoje nėra amerikietiško retų filmų kino teatro, avangardinio kino kanalo, kur 24 valandas per parą rodytų nekomercinį kiną. Žodžiu, čia atsvaros pigiai produkcijai nėra. Tad susidaro toks koktus vaizdelis. Ypač įdomu stebėti kaitą radijo stočių programose. Beveik visos FM radijo stotys pataikauja įvairiems skoniams ir nesivargina specializuotis, rizikuoti, pvz., groti vien klasikinį roką, regie, ar funky, ar metalą. Nors FM stočių repertuaras tiesiog kasdien gerėja. Atsiranda ir puikių lietuviškų dainų. Buvo įdomu pakalbinti svečią iš Floridos, kuris pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Jankiui mūsų popsas visai nepasirodė atstumiantis, ir jis mielai klausėsi tai, ko niekuomet nebuvo girdėjęs - egzotika!
Luana: Nejau per Amerikos radiją neišgirsi prastos muzikos?
Šiaurys: Įdomus fenomenas. Pavyzdžiui, ten nepatiko country muzikos stočių repertuaras. Visų pirma jos groja garsiau už kitas stotis. Ir bendrame kontekste, kai keliauji bangomis, kantri ir lotynų amerikos muzikos stotys skamba bjauriausiai. Taip pat, pvz., Niujorke, šlyščiausia muzika yra puertorikiečių estrada, sklindanti iš jų restoranėlių ir automobilių. Los Andžele per daug meksikietiško popso, ir jis nervina. Kadangi beveik visur skamba labai gera muzika, tai iš esmės neprastas country ir lotynų popsas, tiesiog vimdo. Na, tarkime jūs užsukate į supermarketą. Ten tyliai skamba The Beatles. Po to kavinėje girdite Bob Marley. Ir visos dainos parinktos pačios geriausios. Vėliau iš kokio kadilako pasigirsta „O, kukaracha“, kuri bendrame garsiniame kontekste nuskamba neskoningai. Ta pati meksikietiška daina Lietuvoje visai fainai klausosi. Iš kitos pusės, puikus muzikinis fonas tiesiog užhipnotizuoja užėjus į parduotuvę. Kai kuriose vietose Lietuvoje tai jau taip pat įvaldyta. Radijas Amerikoje turi savo minusų, nes naktį įsijungęs neužmigsi, taip įdomu klausytis, nepaleidžia tiesiog... neesu klasikinės muzikos gerbėjas, bet ten dažnai klausydavausi, nes didžėjai atrenka tokius puikius kūrinius, jog tiesiog sielai džiaugsmas.
Luana: Ar per kelis metus pakankamai matėte, kad galėtumete kvestionuoti stereotipą apie kičinę jų arcitektūrą ir nesubtilius interjerus?
Šiaurys: Vidurinės klasės gyventojų namai iš plokščių yra gan paprasti ir patogūs. Gal nevisi jaukūs. Kai kur interjerai per pompastiški. Perkrauti auksu, marmuru... bet tas turtinis kičas savotiškai stebina ir veža. Konkretus pavyzdys. Kelis kartus sėdėjau kavinėje Donaldo Trumpho dangoraižio foje. Auksinėmis sienomis žliaugė vanduo. Na, tiek prikišta turto, kad tai nebepiktina, o stulbina. Aišku ilgai ten kiurksoti neįdomu. Kai kas gražiausiu miestu pasaulyje laiko San Franciską. Na, kiek žinau, ten daugiausiai europiečių architektų šedevrai. Labai rafinuotas miestas su išpuoselėtomis oazėmis tarp originalių pastatų. Itin keista buvo pamatyti Niujorko valstijos šiaurinėje dalyje atgabentą gabalais ir sumontuotą prancūzišką viduramžių pilį, kuri Hudzono upės saloje atrodė groteskiškai.
Luana: Aišku tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios grįžote į Lietuvą. Atsidurti socialinio sluoksnio apačioje ko gero buvo nevisai malonu.
Šiaurys: Visiškai teisingai. Nors patirtis buvo be galo įvairi. Dirbau gal apie pusšimtį įvairiausių darbų. Kai kurie iš jų buvo reti, keisti, netikėti. Net neįtikėtini. Čia gal neišsiplėsiu, bet dirbau ir ant Manhatano dangoraižių stogų, ir keičiau klozetus Los Andžele, renovavau baldus Santa Monikoje, plušėjau statybose, valiau chasidų sinagogas po balių, dirbau mėsininku Pastrami fabrikėlyje, montavau žydų kulto namelius, dirbau keliose dešimtyse mažų manufaktūrų, sandėlių, net Niujorko rusų televizijoje režisieriumi. Amerikoje labiausiai nepatiko „stogo“ jausmas, kai tiesiog paniškai ir nepakeičiamai jauti savo ribą, kurios nepavyks peržengti. Lietuvoje, dėl spartaus augimo ir verslo dinamikos, tokio „lubų“ komplekso nejaučiu. Na, pavyzdžiui ten tikrai žinai, jog į The New York Times žurnalistu neįlysi dirbti, o čia ne toks jau milžiniškas stebuklas prasimušti kokiam „Lietuvos ryte“, ar LNK televizijoje. Manau, Lietuvoje žurnalistika yra etiškesnė. Kai mirė mano pažįstamas Allenas Ginsbergas, The New York Post gan piktdžiugiškai konstatavo, jog didis poetas ir bytnikas-budistas neišlaikė budisto ramybės ir sužinojęs apie neišgydomą ligą, mirė nuo infarkto. Gal mano vaikams ir pavyks tapti pilnaverčiais amerikiečiais, bet aš ne viską supratau jų be galo įvairioje kultūroje, tad nenorėdamas jaustis kad ir iš dalies idiotu svetimame krašte, sugrįžau į Lietuvą.
Luana: Pabaigai, gal kiek linksmesnis klausimas. Ar tikrai mūsų merginos ypatingos? Ar matėte nors vieną gražią Amerikoje?
Šiaurys: Čia vėl apie išsisluoksniavimą. Gražuolę menekenę JAV sunkiau išvysti, nes ji važiuos limuzinu ir jūs jos paprasčiausiai neturėsite šansų sutikti. Vis tik mačiau kelias labai gražias. Niujorko metro traukinyje pagaliau eiliniai amerikiečiai gali išvysti stebuklą - rusų moteris su norkų kailiniais. Tokių aprėdų savininkės toje šalyje važiuoja kadilakais, o rusės ramiausiai tauškia traukiniuose ir nei kiek dėl to nesijaudina.