Ranka sudrebėjo

Smeigia, kerta jis kirviu,
O tu spjaut bandai žodžiu.
Tinka jam tasai skrėplys,
Bet vis tiek taikosi žaltys.
Įkast, įgelt jis vis mėgina,
Bučiuoja tau rankų venas tyliai tyliai
O tu žvelgi tiesiu žvilgniu,
Klausiamu, bet ne bailiu.
Skausmą pro dantis kenti,
Ir priešintis nebegali:
Surakintom rankom plūsta upės,
Rieda ašaros rodonom lūpom.
Kūnas kenčia, kenčia ir dvasia,
Ji nebesupranta,
Ko dar liko čia.
Ko jis neužbaigia
Savo  darbo, triūso
Negi jam pagailo
Savo meilės būsto?
Ne, jis negailėjo,
Ne, jis kirvio galąst išėjo.
Su aštriu kirviu
Darbas bus užbaigtas lengvu mostu.
Bet visgi nežinau kodėl,
Jo ranka sudrebėjo
Gal kažkas įspėjo:
Pragaran kulniuosi šitaip nusidėjęs.