Ikaras tėškėsi pagaliau

ant šlaunų mėlynės
tuo kart
violeto ir chaki
miražais išraibuliuoja
tik benzinas
polijundrinėj baloj
tolydus ratilams
ir
išcentriniam tolimui
nuo
epicentro
kur ne žemė drebėjo
o
kojos
ir
kaulai

nusitęsę į ilgį ir gylį
receptoriai beldės galvon
tvinksėjo

mažas
neklupo
didelis
nebepakyla

ir vis tėškias
į saujas
pūkais
žmogiškom
nuosėdom
krinta