Pjūtė

Be kirvio, be botago
plaka nuogą, it
beržo tošis pusiaują,
pasrūvantį krauju -
lyg sula tekantį
nuo medžio prie medžio,
nuo brolio lig brolio.

Tai - saitas, tvirtesnis
už sienas pilių
ir dūmus vaidilų.

Toks tvirtas - nepameni
ar tokį tu tada jautei.
Nepameni, gal nė nebuvo.

Suspaudi kruvina ranka
kruviną ir suvoki -
jis nenutrūks, šis
beribis sakinys,
kurio pabaigą
pasiryžai prieit.

Tad nesigręžk,
neeik šalin.
Ir kalavijo
nenusvieski,
juk juo - sako -
gali ir rugį pjaut.