O aš kaip visada
nemačiau nei vieno saulėlydžio
nei vieno kiro, kapojančio
žuvies akį, nei vieno
laivo popierinio ant
senio galvos užplaukusio
kur stovi ant kranto, ir
milžiniška batuta mojuoja žuvim
vienišas dirigentas
Aš gulėjau per audrą
ir mane smėliu užpustė
varnoms karksint
virtau balta kopa.


Svetlana Ryžikova







