Dingai , išėjei

Baltą rožę dovanojei man, atjojęs ant balto žirgo . Sutikau tave, išbėgus iš namo. Šarvai kerėjo mane tava drąsa. Tu pabučiavai mane nekaltu bučiniu . Išjojei... Palikau plevenančiais plaukais vėjuje ir balta palaidine, juodu sijonu. Lauksiu tavęs grįžtant iš tolimos kelionės.

Grįžti! Girdžiu arklio žvengimą ir šįkart tu pasirodai nešinas raudona rože. Naktį ji dar gražesnė.,, Čia mano širdies damai „ . Pasakai. malonu justi mėnesienoj tavo riteriškus marškinius per mano kūną. Suriši diržu mano rankas prie pakelės medžio. Nusivelki viską, išskyrus batus ir badančius mane marškinius. Aistra auga manyje, bet tu kankini pririšęs prie medžio...

Po truputį atsegi mano juodo korseto kabliukus . Baudi už norus kardo brūkšniais per pečius . Tai dar labiau jaudina mane! Staiga kardo ašmenys atsiduria mano lūpose, jaučiu
Geležies skonį. Mes abu vieni du naktyje!

Deja sekantis žygis buvo lemtingas... Tu žuvai kovoje... Nors žvangėjo iki paskutinio prakaito lašo kardai ir šarvai, bet tu... pralaimėjai garbingai...

Tavo dovanota rožė tapo juoda. Aistrą temdo sielvartas . Aplinkui pilka migla ir prietema dienos. Medžiai slepia paslaptį, kurią žino tik naktis ir pelėdos...

Viršuj sidabrinis dangus, manoj širdy- juoda naktis. Spaudžia krūtinę dešimtys sielvarto raiščių ir bado skaudūs spygliai.