Prakeiksmas

Tvinksi žarijos lange,
mato tos akys tave,
persmelkia, kai miegi,
ir nebematai,
kur šito gyvenimo kerai,
tarsi trūksta tavęs,
o toi skylei ir imi,
iš naujo ieškai savęs,
dvidešimt pirmo amžiaus žmogau,
einu pro šalį,
ir staiga atsiprašau,
kai nelauktai atsigręžęs,
pamatai veidrodį,
bet jis tuščias,
manai tu vampyras?
ar ne per gerai galvoji?
kasdien naują auką suvilioji,
bet taip vis ir neužpildai,
to ko nematai,
tai kas nebuvai,
įsivaizduoji herojų,
kurio šešėlį atsidūręs,
galbūt patektum į rojų.