Perverta sirdis...

Mano raudonos lūpos, tavo aistringas šypsnis.
Mano raudona suknelė, tavo juodi marškiniai
Susilieja  mūsų aistroje,
Nakties slėnyje.
Aplinkui medžiai, miškai,
O ten aukštai – žiūri mėnulis godžiai į mus...

Tu dovanojei  man raudoną rožę,
Raudonesnę už visas regėtas!
Buvome abu ant rasotos žolės, mus tematė mėnulis.
Buvau vergė, tu- mano valdovas
Šios nakties...

Staiga dingo aistra,
Kuria plakė mūsų karštos širdys...
Dingo  ši nakties pasaka!
Raudona rožė tampa juoda,
Prie tavo niūrios pilies vartų.
O tu... tu dingai į vėjo dulkes!

Plaka skaudžiai širdis,
Perverta  meilės kančios durklais.
Glaudžiu prie lūpų rožę, kuri nuvysta delnuose.
Rodos išlėks širdis pro juodą korsetą.
Kaip akmuo žemyn!

Ašaros degina akis
Kaip juodo liūdesio varžtai nakty!
Ir kaukia netolies alkani vilkai...
Dingsiu  ir aš amžiams!
Smengu bejėgė žemen...
Jau matau vilkų godžias akis prie manęs...