Kai bijome svajoti

JI buvo kitokia. Daug gražesnė. Niekas nematė gražesnės už ją. Juodi žvilgantys plaukai, gilus žvilgsnis, ryškios lūpos. Jos portretas dar ilgai išlikdavo žmonių mintyse nuo paskutinės sekundės, kai žvelgė į ją. Tačiau ji nebuvo laiminga. Liūdna melodija atsiskambėjo jos veide kasdien vis ryškiau ir ryškiau. Kiekvienas troško ją išvysti besišypsančią, bet veltui. Ji nemokėjo. nuo tada, kai žuvo jos tėvai ir persikraustė gyventi į tetos pilį, tapo uždara, nepasitikinti savimi. Visiška priešingybė nei prieš tėvų žūtį. Anksčiau ji švytėdavo, jos buvo pilna visur. Bet to nepasiilgo. Dabar diena iš dienos slampioja pakampėmis lyg nerami, laiko nualinta siela. Nors jai iki pilnametystės dar 2 metai.  Kartą išėjo į mišką, esantį už pilies, mat labai mėgo medžius, o dar labiau vienatvę lapuočių draugijoje. Šiame miške nė karto nesilankė. Na, visada būna pirmas kartas. Tada buvo vėlyvas ruduo, apsiniaukę. Mergaitė ėjo ilgai, tad prisėdo ant kelmo. Pasigirdo baugus garsas ir ji pašoko. Už jos buvo keistas reginys: medžiai, lyg žaibo padalinti, sudarė arkas, iš kurių gavosi tunelis. Jo ir galo nebuvo matyti. Ji ėjo. Ir ėjo ėjo ėjo. Kai pagaliau priėjo galą, bet iš tunelio išlysti nebegalėjo, nes buvo aklavietė. Bet, mergaitė pamatė užrašą, vos įskaitomą. ČIA TAVO SVAJONĖ. Ji suglumo, mat nebegalėjo prisiminti savo didžiausios svajonės, nes kai pastarąjį kartą svajojo, jos noras išsipildė su kaupu- žuvo tėvai. O ji tetroško kad jie nors keliom dienom ją paliktų ramybėje. Dabar ji bijo svajoti. Bet gyvena savo mintyse. Tad neveltui išsigando pamačiusi žodį svajonė. Bet jau nebegalėjo rinktis, pralaužė skylę tunelyje. Tai nebuvo sunku, nes tunelis sudartas iš smulkių  šapelių. Ir tai, ką ji dabar išvydo, buvo galima vaditi šiurpiu vaizdu. Griebė nuo ten buvusio stalo peilį ir drąsiai nužygiavo link pilies vartų...