Berniukas suplūkęs kasė duobę. Iš pradžių gremžė žemes pirštais, paskui susirado siaurą plytos nuolaužą ir kapstė toliau. Prisikapstęs iki molžemio, stabtelėjo ir apsidairė patogesnio įrankio. Nieko tinkamo neradęs, nuėjo namo, į savo kambarį.
Išvertęs visą spintą, komodos stalčius ir net šiukšlių dėžę, ieškomą daiktą vaikas galų gale atrado po lova, dulkėtame kampe. Smagiai nusičiaudėjęs, jis ištraukė mažutį, skaisčiai raudoną plastmasinį kastuvėlį.
Pergalingai nešdamas jį rankoje, berniukas paknopstom grįžo prie duobės. Diena ėjo vakarop, ir vaikas ėmė darbuotis dar sparčiau.
Kasti nebuvo lengva, tačiau jis uoliai dirbo, vis išversdamas krūvelę molingos žemės. Įskaudo ranką, berniukas jautėsi pavargęs. Tačiau jis nesiliovė triūsęs, ir duobė pastebimai gilėjo. Vaiko kakta blizgėjo prakaito lašeliais, rodės, net nublanko kastuvėlio raudonis.
Temo. Mama pro langą šūktelėjo, kad berniukas pasiskubintų grįžti vakarienės. Jis kažką suniurnėjo ir toliau uoliai kasė. Nusilpusi ranka vos benulaikė pavargusį kastuvėlį. Duobė jau buvo kokio metro gylio, bet berniukas nesiliovė ir toliau ją gilinęs. Dabar jis darbavosi duobėn įsiropštęs pats. Gretimais augo ir augo iškapstytų žemių krūva.
Kastuvėlis sausai trakštelėjęs nulūžo. Berniukas atsiduso, padėjo jį į šalį ir toliau kapstė rankomis. Panagės buvo juodos nuo žemių.
Lange vėl pasirodė nekantraujantis mamos veidas. Ji darsyk griežtai pašaukė sūnų namo. Šis linktelėjęs kažką atsakė ir dar truputį pakasė.
Kai duobė atrodė jau pakankamai gili, berniukas pasirausė kišenėje ir kažką išsitraukė. Ant žemėto delno gulėjo mažas pieninis dantukas – tas pats, kurio vieta vaiko burnoje dabar buvo tuščia. Berniukas šiek tiek jį patyrinėjo ir, giliai atsidusęs, įmetė duobėn. Tada rieškučiomis ėmė greitai semti ir pilti viršun žemes.
Kai duobė buvo užkapstyta, vaikas ją gražiai užlygino delnais ir dar užsilipęs patrepsėjo. Tada išdidžiai pažvelgė į savo triūsą. Duobės neliko nė ženklo. Patenkintas savimi vaikas nusišypsojo ir nužingsniavo namo. Buvo jau visai sutemę.
1998 07 31