Žiema

Mėnulio rėžiais apsnigti laukai,
Sušalę bokštai... Aukuras... Kapai...
Beformiai lapai iššvaistyti pakraščiais
Sužvarbę tviska it mėnulio pranašai.

Toks vaizdas stingdo... Bet ir prikelia naujai,
Pagavęs saujoj gniaužo netvariai.
Alsuoja žemiškais vargais namai,
Bučiuojas ledo išpiešti plaukai.

Pro apledėjusius pirštus dar kalasi gyvybė
Ir grubiai braunasi apgirtusios būtybės.
Išnyksta ribos tarp aiškumo, beprotybės...
Vilioja grakščiai žėrinčios platybės.


dedikuojama šiai, sniego nepaliestai, tačiau ledu ir traumomis pasižymėjusiai žiemai... būkite sveiki.