Pasaka apie Žodį

Gyveno kartą mergaitė ir turėjo baltą arklį, kuris retkarčiais naktim kurdavo  eilėraščius išsitiesęs ant žolės. Jis visas buvo baltas, bet jo karčiai - taip blizgančiai juodi ir kažkaip įmantriai sušukuoti. Dar pridėkime protingas ir  liūdnas akis, papuoštas akiniais ir sugebėjimą susikryžiuoti dvi kojas po galva žiūrint į žvaigždes - argi ne tikras  arklys - inteligentas? Kai jo nuotaika  būdavo labai melancholiška, jis net niūniuodavo kokią seną jūreivišką melodiją ir prisimindavo tuos laikus, kai buvo visai jaunas ir sparčiai risnodavo per pievas,  jo karčiai banguodavo vėjyje, o visos jaunos kumelaitės palydėdavo jį ilgesingu  žvilgsniu ir mintyse pasižadėdavo kitąkart užsirišti rožinį kaspiną prieš jam pasirodant: o gal gi vieną kartą jis ims  ir sustos, nuolankiai nuleis žemyn garuojančią nosį ir iš jo protingų ir liūdnų akių sklis šiluma ir meilė?
  Maždaug ties šita svajonių ir prisiminimų vieta baltasis arklys grįždavo į realybę arba jo akys užkliūdavo už kitos žvaigždės, todėl jis niekada per daug ir nesusimąstydavo, kodėl nė karto nesustojo, nė karto nenulenkė galvos ir iš jo akių nesklido šiluma ir meilė...Galbūt todėl,  kad rožinis kaspinas nebuvo tai, ko jis siekė, galbūt laukai buvo per platūs ir per žali, o galbūt laisvė per daug mielas dalykas? Galbūt, bet jis buvo be galo laimingas su mergaite ir mergaitė buvo laiminga su juo. Visa bėda tik tai, kad nežinia, ar mergaitė apskritai jautėsi laiminga. Na, ji turėjo daugybę įvairiaspalvių gražių suknučių, šiltus ir jaukius namus, netgi baltąjį arklį, tačiau jos niekad niekas nevadino vardu...
O juk kartais taip miela turėti vardą! Ir dar mieliau, kai juo tave kas nors  pašaukia... Kai paskęsti savo mintyse ar nelaimėse ir pusiau pabėgi iš pasaulio ir staiga išgirsti tą kelių raidžių rinkinį, kuris glūdi kažkur tavyje ir laukia, kada bus ištartas... Iš pradžių net sureaguoja  ne ausys, o  kažkas virpteli viduje, širdutėje ir instinktyviai atsisuki į tą pusę... Ypač jei tai būna mielas ir švelnus
tau artimas balsas, kuris skamba mieliau  nei sidabrinių varpelių muzika, kurio  melodingumas paslapčia žada šiltą ir jaukų gerai pažįstamą žvilgsnį bei mažyčių  draugystės sparnelių karpymą ore...
Mergaitės niekas niekad nevadino vardu ir vakarais jai dėl to kartais pasidarydavo  taip liūdna, jog ašaros pačios verždavosi iš akių ir ji sėdėdavo užsikėlusi kojytes  ant kėdutes ir skaudžiai skaudžiai
kūkčiodavo... Jos vardas buvo toks mielas ir skaidrus, toks trapus ir tuo pačiu  skambus, toks melodingas ir šiltas, tokia tobula balsių ir priebalsių harmonija, kad jai verkiant ašaros virsdavo mažyčiais
platinos lašiukais ir išsiliedavo platinos upeliu per kėdutės kraštą...
Platinos upelis driekėsi ir šį vakarą, tekėdamas per kambarį ir jau artėdamas prie durų, o saulė irgi žaismingai plaukė platina ir slapta tikėjosi prasmukti pro tamsų plyšį durų apačioje į kitą kambarį, kai staiga jos atsidarė ir kažkas atsargiai ir tyliai ištarė mergaitės vardą.
Mergaitė pajuto, kaip jos viduje per Skausmo upes persitiesė tiltai, o jų pakrantėse pradėjo augti Laimės miestai ir žydėti Džiaugsmo miškai. Ji skambiai suplojo rankomis, o veidą išpuošė didžiulė graži šypsena, kuri labai gražiai  atsispindėjo platinos upelyje ir saulė pradėjo rausvėti išvydusi tokį grožį...
  Tarpduryje stovėjo baltasis arklys. Ką tik bežiūrėdamas į žvaigždes ir vėl  keliaudamas po savo prisiminimus tarp rožinių kumelaičių kaspinų, jis suprato, kad kartais net ir vienas laiku ištartas žodis gali kažką padaryti beprotiškai laimingą...