Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...
Bet Svieta nesikėlė.
Vėlai vakar Svieta miegoti nuėjo, todėl keltis jai dar buvo per anktsi.
Bet saulelė nepailsdama spigino į Svietos kambario langus.
Ir jai nusišvilpt, kas kada miegoti nuėjo.
Apsivertė Svieta ant kito šono, užkopdama antklodę sau ant galvos.
Bet nejauku po antklode: kvapai keisti, oro maža.
Atsikopia Svieta. Ir vėl saulelė budina.
Pasirąžo ir eina prie lango.
Mato: sniegas nutirpęs. Pavasaris parodė, kas kur per žiemą kakojo...
Užtraukė Svieta užuolaidas ir nuėjo miegot.