Kvepalai

Saulėtą pavasario popietę miesto aikštėje virė triukšmingas gyvenimas. Retai užsukanti mugė čia ant kojų sukeldavo visus gyventojus, viliodavo nepaprastais gaminiais, audiniais, rankdarbiais bei kitokiu gėriu. Niekuomet šiame mieste nepamatysi tiek žmonių, kiek jų sugužėdavo per tas dvi mugės dienas.
Tirštoje minioje įsimaišiusios ėjo dvi merginos. Viena jų nešėsi didelį pintą krepšį ir apžiūrinėjo katik sėkmigai išsidėrėtą skarą, o kita smalsiai dairėsi aplinkui. Minioje skimbčiojantys varpeliai bei prekeivių balsai kurstė jos smalsumą, pamažu traukė į milžinišku greičiu besisukančią spalvų ruletę. Pro šalį lėkdamas neūžauga berniukas netyčia stumtelėjo ją į senyvą moterį, kažką aiškinančią savo vyrui, tačiau vos merginai atsigrežus juos jau buvo paslėpę trys storulai su dėžėmis, pilnomis obuolių. Pasukusi galvą dešinėn išvydo prekystalį, nukrautą įvairiausiais riestainiais. Už jų stovintis senukas nusišypsojo:
- Paragaukite panele, šiandien parduosiu už pusę kainos.
Tikra tiesa, paskutinę mugės dieną galima nemažai gauti vos ne už dyką.
Staiga apsidairiusi mergina pamatė, kad šalia nebėra draugės.
- Izabela? - sutrikusi paklausė. Karštligiškai besidairydama ji neužtiko nei vieno pažįstamo veido. Šaukti būtų buvę baprasmiška, nes ir taip aplink skambėjo galybė garsų. Vis tankėjanti minia stūmė ją tolyn, todėl sukaupusi visas jėgas mergina ėmė irtis priešais, akimis nardydama tarp žmonių. Vienintelis pasirinkimas buvo pasikliauti savo sėkme, ieškant adatos šieno kupetoje. Laimė, šiandien jai sekėsi.
Netoliese subolavo raudono šilko skara, kurią neseniai buvo įsigijusi draugė, todėl mergina iš kart pažino, kad ten pasilenkusi tikrai ta, kurios ji ieško.
- Klausyk, galėjai įspėti, kad sustojai. Vos nepasimetėm - atsiduso priėjusi arčiau
- Bet tu tik pažiūrėk Lu, ką aš sutikau!
Dabar ji pastebėjo, prie ko buvo palinkusi draugė. Šalia šypsojosi kokių dešimties metų mergaitė, nešina nedideliu krepšeliu, kuriame dailiai sukrauti gulėjo įvairūs buteliukai, pilni vis kitokio skysčio. Nebuvo ji kaip nors įmantriai apsirengusi, greičiau varganai ir Luiza pamanė, matanti prieš save dar vieną vargšą išmaldos prašantį vaiką. Dėje, greitai jos mintis nutraukė Izabelos balsas:
- Ji prekiauja kvepalais. Nenori pažiūrėti?
Abi draugės palinko prie krepšelio ir ėmė apžiūrinėti buteliukus. Izabela ištraukė buteliuką pilną švelniai alyvinės spalvos skysčio ir jį atkimšo. Užsimerkusi kelis kartus kvėptelėjo aromato.
- Levandos, tiesa?
- Jūs visiškai teisi - nusijuokė mergaitė
Tuo tarpu Luizos žvilgsnis užkliuvo už nuošaliau padėto butelaičio. Jame, rodėsi buvo pripilta ne skysčio, bet melsvų dujų. Jos sukosi indelyje nelyginant sukūrys. Laiba merginos ranka ištraukė buteliuką iš krepšio ir atkimšo. Dvelktelėjo keistas, bet malonus kvapas.
- O kas šiame buteliuke? - nusistebėjo Luiza
Mergaitė pažvelgė į jos rankas:
- Jūros aromatas
- Jūros? - kilstelėjo antakius mergina - Mergaite, jūros kvapo neįmanoma atkartoti
- Tačiau šiame buteliuke - jūros aromatas, - tyliai, tačiau tvirtai ištarė mažoji pardavėja
Luiza prunkštelėjo ir užkimšusi kvepalų buteliuką numetė jį atgal į mergaitės pintinę.
- Ne, ne jūros
- Jūros
- Jau greičiau jūros dumblių
Tiesą sakant, Luizą kiek sutrikdė toks atkaklus mergaitės prieštaravimas, tačiau pačiu ir pakurstė jos norą ginti savo nuomonę.
- Nesvarbu, kad jums atrodo kitaip, - kalbėjo mergaitė - čia vis tiek yra jūros aromato kvepalai. Juk jeigu tvirtinsite, kad neegzistuoja žvaigždės, ar kas nuo to pasikeis?
- O tu pati atsiduodi jūros dumbliais. Bent kartą išsimaudyk, o tada pasikvėpink „tikrais“ kvepalais
Merginos akys susirado draugę ir tada ji griežtai paliepė:
- Izabela, einam!
- Nesupratau? Kodėl? - sutriko ši
- Iš melagių ir apgavikų mes neperkame!
Ir pagriebusi draugės ranką Luiza įsimaišė tirštoje minioje.

***

Kitą rytą Luiza prie durų rado mažą dovanėlę. Krištolo buteliuką ir prie jo prisegtą rožę. Lėtai uždariusi sau už nugaros duris dar ilgai apžiūrinėjo šį siurprizą ir spėliojo kas jį atsiuntė. Jokio raštelio nebuvo ir tai leido Luizos vaizduotei įsisiubuoti iki begalybės. Pirmaiusia pamerkusi rožę ji ėmėsi apžiūrinėti mažąją dovanėlę, pilną keisto skysčio. Atkimšusi mergina užuodė švelnų aromatą. Nusišypsojusi užlašino mažyti kvepalų lašelį sau ant riešo, o tada, užkimšusi buteliuką pastatė jį šalia vazos su pamerkta rože.
Per visą dieną galybė žmonių teiravosi merginos, kokiais kvapalais ji pasikvėpinusi. Juos traukė tas keistas aromatas, o Luiza dar labiau įniko spėlioti, kas tas geradaris, atsiuntęs jai tokią nepaprastą dovaną. Tik gaila, pati ji niekaip neatpažino, kuo gi jie kvepia.
Pusę dienos pasvajojusi apie žavų nepažįstamąjį atsiuntusį jai šią malonią staigmeną, vakare, grįžusi namo Luiza dar kartą purkštelėjo kvepalų sau ant kaklo.
Ryte mergina pastebėjo ant riešo nedidelę žaizdelę. Matyt kažkur įsibrėžė. Taip pagalvojusi apsivyniojo riešą bintu ir pasikvėpinusi naujaisiais kvepalais išėjo.
Mieste sutikusi Izabelą susitarė kitą dieną su ja susitikti ir draugiškai išgerti arbatos, tuo pačiu ir pasipasakoti apie įstabią dovaną. Šios linksmos minties skatinama užsuko į krautuvę nusipirkti saldumynų ir arbatos.
- Kaip skaniai šiandien kvepi, Lu - pagyrė pažįstama pardavėja
- Ačiū, nė pati nesuprantu kuo - nusijuokė mergina
- O būna žmonių, nepažįstančių šio kvapo?...

***
Vakare Luiza jautėsi labai blogai. Jai siaubingai skaudėjo galvą, tačiau didžiausią siaubą merginai įvarė vaizdas, kai nuplėšusi bintą pamatė, kad mažas įdrėskimas virto didele kraujuojančia žaizda. Persigandusi ji vėl užklijavo riešą ir nubėgusi į vonią pažvelgė į veidrodį. Ant kaklo žiojėjo neseniai atsivėrusios žaizdelės. Kelios buvo ant skruostų, ant kito riešo...
Siaubas sukaustė Luizos kūną, kai ji suprato, kad ilgainiui tos žaizdelės taps dar gilesnės. Per tvarstį persisunkęs kraujas lašėjo ant melsvų vonios plytelių. Atrodė, tos žaizdos kas minutę darėsi vis gilesnės, rodėsi jos plėsis tol, kol visas merginos kūnas virs viena kraujuojančia žaizda...

Linksmai žingsniuodama Izabela priartėjo prie draugės namų. Užlipusi laiptais kelis kartus pabeldė į duris ir nesulaukusi atsakymo pati jas pravėrė.
- Lu? Tu namie? - nerūpestingai paklausė
Aplink buvo visiškai tylu. Nusimovusi šilkines pirštinaites ji paėmė vazelę ir pribėrusi įvairiaspalvių irisų pasuko link svetainės.
Akimirką jį sustojo, o tada sudužo iš rankų iškritusi vaza. Aplink pažiro ledinukai.
Luiza sėdėjo fotelyje. Pro palaidinukę sunkėsi raudonos dėmės, veidas vuvo išvagotas gilių randų, o riešai atvirai kraujavo.
- O ne... - ranka užsidengė burną Izabela - Ką tu sau pasidarei?
- Tai kvepalai - sušnabždėjo Luiza
Izabela pripuolė prie draugės. Nežinodama, ką daryti veltui šlaistėsi aplinkui. Luiza tenorėjo vieno, sužinoti, kuo kvepia ją pražudę kvepalai.
- Tai tas skystis, - verkė ji - jame buvo įmaišyta kažkokia rūgštis ar dar kas nors...
Drabančiomis rankomis Izabela paėmė nuo stalo krištolinį buteliuką.
- O Dieve... kas galėjo taip pasielgti? - šnabždėjo
Atkimšusi atsargiai kvėptelėjo aromato. Jos ranka dar kartą virptelėjo.
Luiza gilai atsiduso:
- Kuo jie kvepia?
Jos draugei akyse ėmė kauptis ašaros. Sunkai besivaldydama ji atsisuko į merdinčią Luizą. Galiausiai gilai įkvėpusi sušnabždėjo:
- Jūra...