Iš Lenočkos gyvenimo toliau

Kazimieras labai tingėjo keltis. Pasikrapštęs akis, atsisėdo pataluose. Pradengė užuolaidėlę. Lietus jau nebelijo. Reikia keltis, niekur nedingsi. Basakojis nušlepsėjo į koridoriuką, atsidarė duris ir išėjo į kiemą. Šlapia, labai šlapia. Grįžęs į gričią, užsikaitė vandens. Kazimieras mėgo stiprią kavą. Iš savo uždarbio negalėjo leisti sau brangios, pirkdavo pigiausią. Užsibalindavo grietinėle, nes jos turėjo sočiai. Jo Rūta, taip vadinosi žalmargė, duodavo pieno į valias, dar ir kaimynės vaikams pakakdavo. Jam dvidešimt penkeri. Kazimieras suprato, kad reikia gyvenime kažką keisti. Negali gi jis jaunas, augalotas, visas vyras palei karvės tešmenį suktis visą gyvenimą. Apsirengė, kavos pagėręs, išeiginėm kelnėm ir apsiavė skudurine pirktais, bet labai prašmatniais batais ir išėjo laimės ieškoti. Ne, ne į Londoną, Kazimieras patraukė į sostinę.
- Užeik, užeik balandėli, - paslaugi, gana stambi moteris rodė Kazimierui kelią. Kazimieras paklusniai sekė paskui. Stambioji atidarė duris ir Kazimieras įėjo į palatą. Tai ką jis pamatė, jam buvo visiškai netikėta. Vaikino delnai sudrėko, pulsas ėmė mušti, rodos, į pačius ausų spenelius, burna išdžiuvo. Didžiulėje aukštoje lovoje apraizgyta vamzdeliais, apstatyta kazkokių pypsinčių aparatų gulėjo jauna mergina. Jis nematė jos veido, deguonies kaukė beveik jį visą slėpė, bet jos plaukai nugulę nuostabiom bangom pagalvę, po antklode gulintis lieknas kunas, pupsancios krūtys... Kazimieras pamatęs tai, neteko žado. Ką jis žinojo apie slaugą? Kazimieras galvojo, kad turės košytėm maitinti senelius, paduoti jiems gerti, paskaityti, gal kokį laišką parašyti. Jis net galvoti negalėjo, kad turės slaugyti jauną merginą. Nuo tos minties, kad turės ją perrengti, jį perliejo karštis. Kazimieras susijaudino.
- Štai čia mūsų Lenočka, - ulbėjo jo palydovė. - Ji jau čia penkti metai. Jos būklė labai sunki, bet stabili.
- Laba diena, - pasisveikino Kazimieras.
- Ji tavęs negirdi balandėli, - toliau pasakojo putlioji. – Negirdi, nejaučia skonio, nieko nepažįsta, jai nieko neskauda, ji kaip įstrigus žvaigždė tarp žemės ir dangaus. Lenočka tik mato, bet nelabai kas gali pasakyti ką mato. Ar ji reaguoja į spalvas, ar daiktus ji mato plokščius, o gal pailgus. Pagaliau niekam tai ir neįdomu. Jos niekas nebelanko. Senai nebelanko. Man kartais net atrodo, kad vienatvė jai taip užspaudžia krūtinę, kad ji ima gaudyti orą atvėrus burną lyg žuvis išmesta į krantą. Ką gi, berneli paliksiu tave su tavo globotine, jei kas bus neaišku, klausk Staselės, ji gretimas palatas prižiūri. Jaunas esi, atlaikysi.
Kazimieras taip ir liko stovėti lyg akmuo. Pasimetęs, sujauktom mintim......................