Aviečių fėja

- Aš esu Aviečių fėja, - drąsiai pareiškė mažutė rausvasparnė būtybė, sėdinti ant didelės prinokusios avietės. Ji išdidžiai šypsojosi ir iš aukšto žvelgė į sutrikusius vaikus.

Pirmasis ją pastebėjo berniukas. Jo draugė sėdėjo ant kelmo ir kažką niūniavo, o berniukas tuo metu rinko avietes. Mergaitė labai jas mėgo, bet baisiai bijojo balsvų aviečių kirmėlaičių.

Pamatęs judant rausvus sparnelius, berniukas tyliai pakvietė mergaitę arčiau. Praskleidę lapus, vaikai susidomėję stebėjo keistą mergytę, kuo ramiausiai sėdinčią ant avietės ir mažutėlaičiame kibirėlyje maišančią aviečių spalvos dažus. Pakėlus akis ir pamačius smalsius berniuko ir mergaitės veidus, ji visai nenustebo, tik oriai linktelėjo galvą ir prisistatė.

Vaikai sumišę pažvelgė vienas į kitą, o tada abu atsisuko į sparnuotąją būtybę.

- Ar tu tikrai esi… Aviečių fėja? – nedrąsiai paklausė mergaitė.

- Na taip, aišku, esu! – atkirto ši ir pasitaisė sparnelius. – O kas čia keisto?

- Nieko, tiesiog… - mergaitė užtilo ir sutrikus pažvelgė į berniuką.

- Buvau tikras, kad fėjų nėra, - ryžtingai pratęsė jis. – Dabar matau, kad klydau. O ką veikia fėjos?

- Na jau, ar neskaitote pasakų? – šiek tiek suirzus atsakė Aviečių fėja. – Kiekviena fėja ką nors saugo ir globoja. Aš, pavyzdžiui, rūpinuosi avietėmis: jas dažau, laistau ir maitinu.

- O argi… - atsargiai pradėjo mergaitė, bet fėja ją pertraukė:

- Kas “argi”? O jūs ką, manėte, jog avietės miške auga savaime, jog jų nereikia kasdien dažyti ir prižiūrėti? Juk lietus nuplauna uogų spalvas! O štai aš gaminu dažus ir jas perdažau.

- O… kirmėlaitės? – vėl išsižiojo mergaitė. Fėja atlaidžiai atsiduso:

- Nejaugi jūs, kvaileliai, nežinote tokio paprasto dalyko? Juk kirmėlaitės tam ir yra, kad sektų mano avietėms pasakas. Nuo to uogos tampa sultingos ir saldžios. Juk tai savaime aišku!

Vaikai susižvalgė. Berniukas paėmė draugę už rankos ir atsisuko į Aviečių fėją.

- Mums buvo labai malonu su tavim susipažinti, bet… gal mes jau eisime, - tarė jis, o mergaitė pritariamai linktelėjo galvą.

- Kaip sau norite. Fėjos turi daug darbo, - oriai pareiškė Aviečių fėja ir nusisukus ėmė toliau maišyti dažus. Vaikai gūžtelėjo pečiais ir, susikibę už rankų, patraukė miško takeliu namo. Pakėlus akis, mažoji būtybė palydėjo juos žvilgsniu ir išdidžiai pasitaisė savo rausvus sparnelius.




1998 07 28