Meilė

Tada, kai rudens medžiai nuogi ir papilkėję
Man tampa gražūs.
Tada, kai mirštanti gamta
Nustoja mane liūdint ir bauginti,
Ir kai paėmus jam mano rankas,
Jos nors trumpam vėl tampa šiltos...
Kai priglausta prie jo, mano širdis nurimsta.
Kai vos tik išsiskyrus, aš vėl į ilgesį nugrimztu.
Kai jam išėjus, kambarys šalčiu pratrūksta,
Ir kai kaskart man vis labiau jo trūksta...
Tada, kai akyse jo, aš atpažįstu savo sielos virpesius...
Ir kai prisimenu miglotai savo kūdikystės mirgesius...
Ir štai tada aš suprantu:
Kažkas dalį manęs man sugrąžino...
Tą dalį, kurios aš taip ieškojau...
Nuo pat gimimo...