Vigilija

Kažkaip aritmiškai nukrautas Kūčių stalas
Pritvinkęs tuštumos kelių lėkščių
Per vidurį ant šieno Kūnas visagalio
Ir akis artimųjų pilnos paslapčių

Varpai bažnyčių ar eglučių beldžia
Į širdis sielas paprastų žmonių
Kurie netrukus duoną laužys
Pripildyta linkėjimų vilčių....

Ir tas alsavimas visos erdvės beribis
Kaip ir prieš amžius ta pati mintis
Kokia jėga užgimusios gyvybės
Ir kur ta Kūčių paslaptis...