Rugpjūčio žvaigždės

Smėlio spalvos tiltu, geltonos saulės spinduliai, tekėjo ant mažo berniuko delnų. Jis siekė saulės, juk jau taip ilgai, savo basomis kojytėmis kentėjo, nakties šaltį. Berniukas buvo melynas, lyg debesėlis. Besiekdamas saulės, berniukas galvojo, kas gražiau, ar didelis, baltas mėnulis kurį supa miliardai įvairaus dydžio vis krintančiu žvaigzdzių, ar saulė, apsupta įvairiu spalvų debesėlių, iš kurių kartais, pasipila melynų lašelių lietus . Dabar jis matė rožinius, ir žydrus, dangaus pūkus, kažkas juos buvo stipriai aptrynes, nes jų spalva vis labiau panašėjo į niurią, pilką realybę. Tačiau atrodė, kad debesėliai jam  labai patiko, nes berniuko rankutės dar labiau siekė dangaus, atrodo, kad jos kilo į tą didelį, verčiantį praverti akis rutulį.
Aptrinti debeseliai pamažu atgavo savo spalvą, o saulė, nors ir kilo viršun, bet vis slapstėsi lyg mažas vaikas, nenorintis gražų šestadienio rytą praleisti pas mociutę . Berniukas vis labiau panašejo į rugpjūcio dangų. Staiga dangus aptemo, rodos kad saulė užmigo, o debeys su kiekviena minute dažė save vis tamsesnėm spalvom. ir štai iš dangaus kaip iš šalto vasaros dušo pasipylė dideli, šalti, stingdantys lietaus lašai . Atrode kad berniukui labiau patiko nakties žvaigždės krintančios kaip dabar krinta šis žvarbus lietus. galbūt jam labiau patiko miegoti ant šaltos, rasos nusėtos žoles, o gal jam tiesiog patiko naktinės jūros ošimas ir nakties sapnai kurių metu jis pabūdavo vietose apie kurias net nesvajodavo. Berniukas suklupo ant medinių tilto lentų, jo rankos apčiuope nuo zmonių kojų ant tilto suneštą smėli, vaikas pažvelgė dangun. Vis stipriau ir stipriau debesų lašai smelkė jį, ir viską, kas buvo aplinkui. Virš tilto berniukas pamatė zuvėdrą, ji ištiesusi savo galingus sparnus skrido tolyn berniukas pagalvojo -“ten kur geriau“. Dangaus spalvos vaikas, krito ant lietaus persmelkto tilto. Jo žalios akys atrodė tokios laimingos . Ir buvo jis laimingas nes mirė, mirė, ant tilto lentų smelkiamas ledinio dar neišaušusio ryto lietaus.